Medus

Geriausiai medus išsilaiko stikliniuose, moliniuose induose. Gerai medų laikyti nedidelėse liepos, buko, alksnio, kedro, gluosnio statinaitėse. Tačiau jokiu būdu medaus nepatariama pilti į varinius indus - veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima sunkiai apsinuodyti. Taip pat medaus negalima laikyti ir geležiniuose induose - jis įgaus nemalonų skonį ir kvapą. Stiklainis su medumi paprastai uždaromas plastikiniu dangteliu, tačiau jokiu būdu medaus negalima dėti į plastikinę tarą. Bitininkai medaus nepataria pilti į didelius stiklainius, nes vėliau, kai jo mažai lieka, būna sunku išgrandyti, dažnai stiklainiai sudūžta.

Jeigu medus supilamas į stiklainį, kuriame bus bent menkiausias lašelis vandens, jis ims rūgti. Drėgmė - medaus priešas, dėl to neuždengto indo su medumi nereikia statyti greta druskos ar kitų padedančių išsaugoti oro drėgmę medžiagų, nes jos skatina medaus rūgimą.

Medus labai greitai ir lengvai sugeria aplinkinius kvapus, todėl jo nereikia laikyti šalia produktų, skleidžiančių intensyvų aromatą.

Stiklainius su medumi reikia laikyti tamsioje vietoje, nes šviesa blogina medaus kokybę. Kai medus laikomas neuždarytas, išgaruoja jo aromatinės medžiagos. Šaldytuve medų galima laikyti, tačiau tik ne vėsiausiose vietose.

Medaus skonis, spalva ir kvapas skiriasi priklausomai nuo žiedų, iš kurių rinktas nektaras, pagal tai skiriamos medaus rūšys. Kai kurių augalų nektaras gali turėti toksiškų savybių žmonėms, nors yra nekenksmingas bitėms.

Bitininkų teigimu, Lietuvoje visas medus yra mišrus, nes bitės nėra išrankios - nuo įvairių augalų renka ir nektarą, ir lipčių. Toks medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, nes medus turi labai daug ir įvairių vertingų medžiagų. Taip nebūna, kad rinkdama nektarą, bitė nuo dobilo skrenda prie barkūno, nuo jo - prie čiobrelio, o tada prie kito augalo. Jei iš avilio išskridusi bitė pirmiausia nutūpė ant dobilo, tai kitų augalų nelankys. Kita bitė iš to paties avilio gali parnešti kito augalo nektaro. Vieną dieną iš čiobrelių rinkusi medų, kitą dieną bitė gali pasirinkti viržius. Liepų medaus, kitaip negu grikių ar rapsų, surenkama ne kiekvienais metais - kartais dėl vėjuotumo bitės neskrenda jo rinkti, kartais dėl šaltų naktų liepos išskiria per mažai nektaro.

Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys:
Akacijų medus – šviesiausias, beveik baltas, su vos pastebimu kreminiu ar žaliu atspalviu. Jis ilgai, net dvejus metus, gali nesikristalizuoti. Šis medus yra vienas iš saldžiausių.
Akmeninis medus - laukinių bičių „dovana“, randama uolose, drevėse. Jis būna baltas arba šviesus, malonaus kvapo, turi labai daug gliukozės, yra kietas.
Aviečių medus – šviesiai geltonas su žalsvu atspalviu ar net permatomas tarsi vanduo, kai susikristalizuoja - baltas su kremo atspalviu. Šiam medui būdingas ryškus aviečių kvapas ir skonis. Aromatas stiprus, bet malonus. Jis priskiriamas aukščiausiai klasei. Naudojamas gydyti peršalimo ligoms.
Barkūnų medus – kol šviežias, būna nuo baltos iki šviesiai geltonos spalvos, kai susikristalizuoja - visiškai baltas, kaip sūdyti lašiniai. Medus skleidžia silpną, vanilę primenantį aromatą.
Dobilų medus (baltųjų, raudonųjų, rausvųjų) – šviesiai geltonos spalvos, susikristalizavęs - beveik baltas, švelnaus, malonaus skonio. Aromatas vos juntamas. Labiausiai vertinamas užsienyje. Naudojamas skrandžio rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Esparcetinis, arba bandvikių medus – baltas, kartais su žaliu atspalviu, rafinuoto, ryškaus ir malonaus skonio.
Facelijų medus – šviesiai gelsva spalva primena naminį sviestą. Prilygsta liepų medui, švelnaus skonio. Nektarą facelijos gamina net sausu arba šaltu metų laiku, bet kuo daugiau žydėjimo metu esti saulėtų dienų, tuo daugiau facelijos pagamina nektaro.
Grikių medus – išsiskiria savo spalvų palete: nuo tamsiai geltono su rusvu ar rausvu atspalviu iki tamsiai rudo, net juodo. Tamsiausias būna, kai jis ką tik išimtas iš avilio, tačiau pradėjęs stingti, ima šviesėti. Šis medus aštraus skonio bei kvapo, daugiau nei kiti turi geležies ir baltymų. Stiprina organizmą, ramina nervų sistemą, švelnina paauglystės metu atsirandančius skausmus.
Kalendrų medus – išsiskiria tamsia spalva, charakteringu specifiniu aromatu ir skoniu. Stambiais žirneliais susikristalizuoja per 1-2 mėnesius.
Kiaulpienių medus – aukso geltonumo ar net oranžinės spalvos, labai kvapnus ir tirštas. Greitai susicukruoja. Išsuktas iš korių, po dešimt dienų jis tampa klampia mase. Labai vertingas. Gydomas kvėpavimo takų uždegimas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas, slopinamas skausmas.
Klevų medus – būna dviejų rūšių: skystas ir baltas, o kai susikristalizuoja - po vieno ar dviejų mėnesių - tampa tarsi permatomas, raudonai geltonas.
Laukų augalų medus – pagrindinė spalva yra geltona, rečiau gali pasitaikyti tamsiai ruda. Laukų medus gali skirtis savo kaina. Jeigu ūkininkai laukų netręšia, toks suneštas medus yra sveikesnis ir brangesnis, o kai naudojama daug trąšų - pigesnis.
Liepų medus – šviesiai geltonas arba švarios gintarinės spalvos, kartais - gelsvai žalias (šviežiame meduje ryškus tamsiai žalias atspalvis), labai malonaus liepžiedžių kvapo, gana tirštas. Kambario temperatūroje susikristalizuoja per vieną ar du mėnesius. Šis medus yra aukščiausios kokybės ir labai paklausus. Renkančios liepų nektarą bitės mėgsta ir mėtas, todėl liepų medaus skonis ir kvapas kartais gali priminti mėtų aromatą. Vartojamas gydyti peršalimo, kepenų, inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms.
Lipčiaus medus – gali būti dviejų rūšių: augalų arba vabzdžių. Augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Žmogui labai naudingas.
Liucernų medus – prėskas, beveik baltas, tinka prie arbatos, dažnai maišomas su kitų rūšių medumi.
Miško augalų medus – tamsus, nuo geltonai auksinės iki tamsiai rudos ar šviesiai pilkšvos spalvos, aitraus skonio, įvairaus kvapo. Labiausiai vertinamas dėl ekologijos.
Ožkarožių medus – šviesus su žalsvu atspalviu, kai susikristalizuoja, tampa baltas ir kietas.
Pievų augalų medus – surinktas iš įvairių augalų žiedų, geltonai auksinės arba gelsvai rusvos spalvos, būdingas malonus bei lengvas skonis ir kvapas. Turi daug aromatinių medžiagų, B ir C grupės vitaminų. Gydo peršalimo ligas, stiprina organizmą.
Piktžolių medus – įdomaus aromato ir savotiško skonio. Usnių nektaro medus yra žalsvas. Garstukų nektaras medui suteikia savotišką prieskonį. Iš piktžolių bitės prineša gana daug nektaro.
Rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, o susikristalizavęs tampa beveik baltas ir iš pažiūros primena taukus, silpno švelnaus, vos juntamo kvapo, kartoko skonio. Labai greitai susicukruoja. Jame mažiau mineralinių medžiagų, todėl menkiau vertinamas. Kadangi Lietuvoje rapsų auginama vis mažiau, šios rūšies medaus irgi mąžta. Vartojamas padidėjusiam skrandžio rūgštingumui mažinti.
Saulėgrąžų medus – auksinio žalumo spalvos, kuri tampa dar intensyvesnė, kai medus laikomas saulėje, saldus su truputį kartoku prieskoniu, nenusakomo aromato. Susikristalizuoja mažyčiais kristaliukais.
Spygliuočių augalų medus – tamsus su pušų sakų kvapu, tirštas, tąsus, susikristalizuoja stambiais kristalais. Jame yra daug vitamino C.
Vaismedžių medus – kol šviežias, (nektaras surenkamas, kai žydi vaisius vedantys medžiai) yra beveik permatomas su geltonai žalsvu atspalviu, o kai susikristalizuoja, tampa šviesiai geltonas. Susikristalizavęs smulkiais kristaliukais dar pašviesėja. Būdingas malonus aromatas, kartais itin jaučiamas obels žiedų kvapas, saldus skonis.

Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu arba rausvoku atspalviu, stipraus, bet malonaus viržių žiedų kvapo, kartoko skonio. Labai tirštas, ilgai palengva kristalizuojasi ir tampa minkštokas, geltonas arba rusvas. Turi palyginti daug baltymų. Žiūrint per mikroskopą sustingusiame meduje turi matytis į adatėles panašių kristaliukų, jei ne – vadinasi, šis medus ne viržių. Viržių medaus gali siūlyti bitininkai tik iš tų regionų, kuriuose daug pušynų, nes viržiai juos labiausiai mėgsta. Naudojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.