Baltijos jūra

Baltijos jūra yra vienas didžiausių Žemėje apysūrio vandens telkinių. Ji giliai įsiterpusi į Europos žemyną, vakarinėje dalyje nuo Atlanto vandenyno atskirta Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių bei salų ir Zundo, Didžiojo bei Mažojo Belto ir galiausiai Kategato sąsiauriu susisiekia su Šiaurės jūra. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, nuo poliarinio rato ją teskiria 80 km. Tačiau jos klimatą sušvelnina šiltosios Atlanto srovės, ir žiemą užšąla tik Botnijos, Suomijos bei dalis Rygos įlankos. Į pietus nuo Liepojos užšąla tik priekrantės.

Pagrindiniai duomenys

Dabartinis Baltijos jūros plotas be salų sudaro apie 422 tūkst. 700 km2. Nuo piečiausio taško Oderio įlankoje iki šiauriausio Botnijos įlankoje yra apie 1300 km. Iš vakarų į rytus nuo Skageno kyšulio iki Sankt Peterburgo susidaro apie 1070 km. Ši jūra laikoma seklia (vidutinis gylis 48 m, didžiausias 459 m), jos vandens tūris tik apie 20 tūkst. 300 km3. Jūros baseino plotas 1,55 mln. km3. Lietuvai priklauso 94 km kranto ir 7000 km2 akvatorija (apie 1,5 % viso jūros ploto).

Baltija yra palyginti jauna šelfinė Atlanto jūra. Jos pradžia laikomas maždaug prieš 13 tūkst. metų Baltijos dubumoje ledynams tirpstant susiformavęs gėlo vandens ežeras, pavadintas Baltijos ledyniniu ežeru. Jo vandens lygis keletą kartų kilo, susijungdamas su vandenynu ir tapdamas sūria jūra, arba slūgo, vėl tapdamas ežeru. Atskiri raidos etapai vadinami Joldijos jūros, Anciliaus ežero, Litorinos jūros ir Baltikos (arba Limnėjos ir Mijos) stadijomis. Politorininiu laikotarpiu, trukusiu apie 4000 metų, Baltijos jūra, kartu ir Lietuvos krantai, pamažu įgijo dabartinius kontūrus, jūroje įsivyravo dabartinė augalija ir gyvūnija.

Tarp Suomijos ir Švedijos plyti didžiausias Alandų salynas. Jame yra apie 6500 salų ir salelių, iš kurių didžiausia – Alando sala (650 km2). Didžiausia visoje Baltijoje yra Zelandijos sala (7016 km2), įsiterpusi tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių. Joje įsikūrusi Danijos sostinė Kopenhaga. Centrinėje jūros dalyje didžiausia – Gotlando sala (2860 km2), mažesnės Saremos, Olando, Hiumos, Riugeno, Bornholmo salos.

Vanduo

Baltijos jūros vanduo tik apysūris ir jo druskingumas mažesnis negu daugelio panašių jūrų. Didžiausias druskingumas (30–32 %) Kategate ir kituose Danijos sąsiauriuose, kuriais atiteka druskingesnis Šiaurės jūros vanduo. Jis plūsta priedugniu į Baltiją, gėlesnis vanduo srūva paviršiumi į Šiaurės jūrą. Šie du sluoksniai, tankesnis apatinis ir mažesnio tankio viršutinis, beveik nesimaišo. Šiaurės ir rytų kryptimis druskingumas mažėja, o kai kuriose įlankose, užutekiuose ir lagūnose vanduo visai gėlas. Daugiausia gėlo vandens į jūrą atplukdo didžiosios upės: Dalalvenas,

Angermanalvenas, Lulealvenas, Neva, Dauguva, Nemunas, Prieglius, Vysla, Oderis. Jo kiekį papildo mažesnės upės, ledo ir sniego tirpsmo vandenys bei krituliai. Lietuvos priekrantėje ties Palanga paviršinio vandens druskingumo vidurkis siekia apie 6,61 ‰, ties Klaipėda gali kisti nuo 0 iki 10,12 ‰. Čia druskingumas ypač sumažėja pučiant pietų vėjui, kai į jūrą per Kuršių marias suplūsta daug gėlo Nemuno vandens. Tiesiai į jūrą gėlą vandenį plukdo mažesnės upės: Šventoji, Rąžė, Cypa ir Rikinė.

Baltijos jūrai nebūdingi dideli potvyniai ir atoslūgiai, ties Klaipėda jie tesiekia 4 cm. Vandens lygio svyravimai susiję su vyraujančių vėjų sukeltomis patvankomis ir nuotvankomis. Jų svyravimo amplitudė – apie 2 m.

Baltijos krantai

Baltijos kranto linija ilga ir įvairiopa, su daugybe užutekių ir įlankų. Šiaurinėje dalyje plyti didžiausia ir giliausia Botnijos įlanka (vidutinis gylis 55,1 m), rytinėje dalyje – seklesnės Suomijos ir Rygos, pietinėje – Gdansko, Pomeranijos, Meklenburgo, Kylio įlankos. Pietvakarinėje jūros dalyje tyvuliuoja didžiausia Baltijos jūros lagūna – Kuršių marios (plotas 1584 km2), piečiau – mažesnės Aismarės. Abi lagūnos pradėjo formuotis Litorinos laikotarpiu, apytikriai prieš 4–5 tūkst. metų, smėlėtoms nerijoms atskiriant priekrantės vandenų plotus. Lietuvai priklauso tik šiaurinė Kuršių marių dalis (415 km2): Krantas ir Vidmarių dalis ties Nemuno žiotimis. Baltijos jūros vanduo į Kuršių marias paprastai patenka per Klaipėdos sąsiaurį.

Lietuvos pajūryje įprasta matyti gana plačius smėlio paplūdimius, tik vietomis su žvirgždo ar gargždo priemaiša, ir pustomas arba sutvirtintas smėlio kopas. Tokie krantai vadinami sąnašiniais (akumuliaciniais). Jūros pakrantėje ties Giruliais – jau kitoks vaizdas.  Paplūdimys čia labai siauras (8–12 m), nusėtas žvyro ir gargždo, su pavieniais apie 2 m skersmens rieduliais. Stambių riedulių yra ir vandenyje. Nuo paplūdimio kyla moreninio priemolio skardis (klifas), kurio aukščiausia vieta (24 m virš jūros lygio) vadinama Olando kepure. Tokie krantai vadinami ardomaisiais (abraziniais, eroziniais). Ypač įspūdingi eroziniai Sembos pusiasalio (Kaliningrado srityje) krantai, kur vietomis klifai aukštesni nei 60 m. Sąnašiniai smėlio arba ardomieji krantai vyrauja rytinėse ir pietinėse Baltijos pakrantėse. Kitų šalių pakrantėse bei salų krantuose aptinkama ne tik priemolio, bet ir iš klinčių, kreidos bei kristalinių uolienų sudarytų klifų. Visiškai kitokie šiauriniai ir šiaurvakariniai krantai, dažniausiai sudaryti iš kietų, bangų poveikiui atsparių uolienų (susidarę fiordai, šcherai). Kai kuriems Estijos krantams labai būdingos įlankos su įvairaus dydžio rieduliais.

Jūros kranto zona labiausiai kintanti, vėjo ir bangų veikiama, klostoma, ardoma bei perklostoma. Krantai ypač nukenčia per uraganus. 1967 10 18 Lietuvos pajūryje siautė uraganas, kurio vėjo greitis buvo didesnis nei 40 m/s, o gūsiai siekė 55 m/s. Buvo sugriautas Palangos tiltas, nuplautos kopos, vandens patvanka siekė 2 m. 1999 gruodžio mėnesį siautėjęs uraganas Anatolijus krantams pridarė dar daugiau žalos. Iš viso Lietuvos pakrantės ruožo išplauta 3,94 mln. m3 smėlio, paplūdimiai

prarado 2,47 mln. m3, apsauginis kopagūbris – 1,49 mln. m3 smėlio. 1983 sausį siautėjęs štormas Kaliningrado sričiai priklausančioje dalyje ties Kranto (dab. Zelenogradsko) gyvenviete pralaužė neaukštą kopagūbrį ir vanduo keliasdešimties metrų pločio vaga pradėjo plūsti į Kuršių marias. Vietomis buvo nuardyti net ir marių krantai, vanduo apsėmė pamario kelią ties Juodkrante. Yra duomenų, kad nuo XV a. vid. iki šiol marios su jūra buvo susijungusios 8 kartus. Pastebėta, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais uraganinės vėtros ir štormai pasikartoja vis dažniau.

Dugnas ir naudingosios iškasenos

Svarbiausios dugno reljefo formos – pakilumos ir duburiai. Giliausios Baltijos jūros vietos: Landsorto įduba (459 m), Boteno (294 m), Gotlando (249 m), Kvarkeno (233 m) duburiai. Lietuvos teritoriniai vandenys ir išskirtinė ekonominė zona apima apie 7000 km2 plotą. Lėkštame šios jūros dugno dalies reljefe išsiskiria Nemuno proslėnio povandeninė įduba, besitęsianti nuo Kuršių nerijos šiaurės vakarų kryptimi ir įsiliejanti į Gdansko įdubą. Ji atskiria pietinę Sambijos–Kuršių ir šiaurinę Klaipėdos–Ventspilio plynaukštes. Giliausios vietos Lietuvos akvatorijoje yra Gotlando (gilesnė nei 100 m) ir Gdansko (gilesnė nei 80 m) įdubose bei Nemuno proslėnis (gilesnis nei 70 m). Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros gylis apie 50 m.

Baltijos dugnas labai įvairus, sudarytas iš kietų kristalinių ir minkštų nuosėdinių uolienų. Labiausiai paplitęs molis, giliavandenėje dalyje padengtas dumblu. Arčiau krantų vyrauja smėlis ir žvyras. Jūros dugną ties Lietuvos krantais dengia ir šiuolaikinės, ir reliktinės (ledynmečio ir jūros raidos stadijų metu susidariusios) nuogulos. Povandeninių plynaukščių paviršiuje vyrauja reliktinės nuogulos – moreninis priesmėlis, priemolis, molis ir iš jų išskalauti rieduliai, žvyras ir gargždas. Sąnašaujamas dugno vietas dengia šiuolaikinės nuosėdos – smėlis, aleuritas, dumblas.

Jūroje randama ir naudingųjų iškasenų. Lietuvos priekrantės dugne esama žvyro, glaukonito, fosforitų, kreidos santalkų. Paplūdimyje ir sėklių zonoje susidaro sunkiųjų mineralų – granato, ilmenito ir magnetito – sąnašynų, tačiau praktinės reikšmės jie neturi. Nafta šiuo metu eksploatuojama daugelyje Lietuvos pajūrio vietų, tačiau manoma, kad dar naftingesni telkiniai slūgso po vandeniu.

Gintaras

Vis dėlto didžiausias Baltijos turtas yra gintaras. Kaip tik dėl gintaro pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtos baltų (aisčių) gentys. Bangų išmetamo gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, gintaras – tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos. Taip galingasis Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui. Kitaip gintaro atsiradimą aiškina mokslininkai. Manoma, kad prieš 50–60 mln. metų pietinėje Skandinavijoje ir dabartinės Baltijos vietoje plytėjusiuose paatogrąžių miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo ir ilgainiui tapo tuo, ką vadiname gintaru. Vėliau šiuos telkinius išplovė upės ir suklostė savo deltose. Taip susidarė didžiulis gintaro telkinys Sembos pusiasalyje. Dalį suneštų gintarų išsklaidė jūros srovės.

Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu, iš Sembos telkinio. Tuo metu gintaringasis Sembos pusiasalis buvo intensyviai ardomas, o nuosėdos klostėsi mariose už augančios nerijos rago. Didelė dalis šio daugiausia smulkaus gintaro buvo iškasta XIX a. antrojoje pusėje. 1870–1885 Juodkrantė tapo tikru klondaiku, kai Stantien und Becker firma pradėjo kasti gintarą iš marių dugno. Buvo įrengtas uostas, pastatytos dirbtuvės, sandėliai, barakai darbininkams. Buvusio uosto vieta ir dabar vadinama Gintaro įlanka. Apie 50 m pločio marių pakrantės juosta – tai supiltos gintaro neturėjusios žemės. Gintaro gavybos pramonė sutraukė šimtus darbininkų ir tarnautojų. 1868 buvo iškasta 94 tūkst. kg gintaro. 1900 kasimo bendrovė likviduota.

Augalija

Baltijos jūros augalija ir gyvūnija patyrė ilgą ir permainingą evoliuciją. Dabartinis vandens druskingumo režimas nusistovėjo tik prieš 7–8 tūkst. metų. Kiekviena Baltijos geologinės raidos stadija turėjo savitų augalų ir gyvūnų rūšių. Iš Baltijos ledyninio ežero ir Anciliaus ežero laikų jūra paveldėjo gėlavandenes, o iš Joldijos ir Litorinos – sūriamėges gyvybės formas. Netgi atskiros jūros vystymosi stadijos buvo pavadintos joms būdingų moliuskų: Yoldia arctica, Ancylus fluviatilis, Littorina littorea, Limnaea stagnalis, Mya arenaria – vardais. Iš tų laikų išlikusios rūšys vadinamos reliktinėmis. Įvairiais Baltijos raidos laikotarpiais į ją patekdavo rūšių iš Atlanto ir Arkties vandenynų. Rūšių imigracija vyksta ir dabar, kai su laivais beveik iš visų pasaulio jūrų ir vandenynų gali patekti gyvų organizmų. Invazinės svetimžemės rūšys neretai kelia grėsmę vietinėms rūšims ir pažeidžia ekologinę pusiausvyrą.

Baltijos jūroje augalų ir gyvūnų rūšių yra gerokai mažiau negu sūresnėse jūrose. Be to, vakariniuose druskingesniuose plotuose rūšių yra daugiau nei vidiniuose plotuose ir jūros pakraščiuose.

Rytinė Baltijos pakrantė nuo Oderio žiočių iki Rygos įlankos visiškai atvira vėjams, neužstojama salų, be didesnių kyšulių ir įlankų. Jūra ties Lietuvos krantais labai banguoja, todėl makrofitų rūšių randama mažai. Pastarųjų metų tyrimų duomenimis, jūroje ties Lietuvos krantais ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje auga apie 40 rūšių makrodumblių. Dažniausiai jie pastebimi ant riedulių, nes smėlis per daug juda, kad augalai galėtų įsitvirtinti. 4–15 m gylyje auga raudondumbliai: banguolis (Furcellaria lumbricalis), purpurinė bangija (Bangia atropurpurea), Polysiphonia fucoides. Visoje

Baltijoje paplitęs rudadumblis pūslėtasis guveinis (Fucus vesiculosus) rastas tik ant riedulių ties Palanga, labai retai bangos išmeta stygadumblį (Corda filum). Iš žaliadumblių seklumose ant akmenų dažniausiai aptinkamos maurarykštės (Cladophora). Visose Baltijos seklumose ir įlankose paplitę apysūriams vandenims būdingi maurabragūnai Lietuvoje labai negausiai auga tik Kuršių mariose. XIX a. šie dumbliai augo į Baltiją įtekančių upių žiotyse. Nors jūros bangos nuolatos išmeta į krantą jūrinių andrų (Zostera marina), anksčiau išmesdavo rupijų (Ruppia cirrhosa), bet šių žiedinių augalų augaviečių ties Lietuvos krantais iki šiol neaptikta.

Iš negausių druskamėgių augalų pajūrio smėlynuose auga baltijinė stoklė (Cakile baltica),  sultingoji jūrasmiltė (Honkenya peploides), smiltyninė druskė (Salsola kali), pamaryje – trispalvis astras (Aster tripolium), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima), druskinis ir baltijinis vikšriai (Juncus gerardii, J. balticus). Tinkamiausios šiems augalams augti augavietės Kuršių marių Smeltės pusiasalyje išnyko 1981 po tanklaivio Globe Assimi avarijos išsiliejus mazutui.

Gyvūnija

Baltijos dugne aptinkama per 40 rūšių dugno bestuburių. Iš jų dažnesni moliuskai (Macoma baltica, Mya arenaria, Myttilus edulis, Balanus improvisus), daugiašerės kirmėlės (Nereis diversicolor, Pygospio elegans), vėžiagyviai (Bathyporeia pilosa, Corophium volutator, Mesidotea entomon) labai svarbūs žuvų arba paukščių mitybai.

Lietuvos jūriniuose vandenyse aptinkama 50 rūšių žuvų ir bežandžių, iš jų 28 – jūrinių, 10 – praeivių žuvų rūšių (šios gyvena jūroje, bet neršia upėse, ir atvirkščiai) ir 12 – gėlavandenių, patekusių į jūrą iš marių arba upių. Svarbiausios jūrinės verslinės žuvys yra tik Baltijos jūrai būdingi porūšiai – brėtlingis (Sprattus sprattus balticus), strimelė (Clupea harengus membras) ir menkė (Gadus morhua callarias). Priekrantėje vyrauja lašiša (Salmo salar), otas (Psetta maxima), plekšnė (Pleuronectes platessa baltica).

Nors ir retai, į Lietuvos pakrantes užklysta durklažuvės (Xipsias gladius). Jų „durklas“ – tai apie pusės metro ilgio viršutinis žandikaulis. 1931 09 24 ties Smiltynės kaimu buvo sugauta 2,6 m ilgio durklažuvė. Viena iš tuo metu padarytų nuotraukų saugoma Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Kauno gamtos muziejaus darbuotojai šią žuvį nupirko ir padarė jos iškamšą. Ji dabar eksponuojama Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Jūrinių žuvų aptinkama ir Kuršių mariose. Tai brėtlingis, strimelė, menkė, otas bei mažasis tobis, smėlinis ir paplūdimių grundalai, builis, ciegorius, upinė plekšnė, jūrų yla, jūrų adata. Tačiau mariose pastaraisiais metais daugiausia yra gėlavandenių žuvų: kuoja (Rutilus rutilus) ir karšis (Abramis brama) bei praeivės – didstintė (Osmerus eperlanus eperlanus) ir sterkas (Stizostedion lucioperca). Prieš 30–40 metų Lietuvos žvejai per metus sugaudavo iki 200–300 t perpelių (Alosa fallax fallax). Savo vardą ši žuvis gavo dėl plerpiančio garso, skleidžiamo per nerštą. Perpelės neršia Nemuno žiotyse ir marių seklumose, mailius migruoja į jūrą. Nesiveisia užterštose vietose. Lietuvoje jų sumažėjo tarpukariu, Klaipėdoje pastačius celiuliozės fabriką. Šiuo metu perpelių vėl pagausėjo.

Baltijos jūroje žinduolių rūšių negausu. Nuolatiniais jos gyventojais laikomi ruoniai: paprastasis (Phoca vitulina), žieduotasis (P. hispida) ir ilgasnukis, arba pilkasis (Halochoerus grypus). Maždaug prieš 50 metų Nidos ir Šventosios žvejai per audras dažnai matydavo kopose besislepiančius ruonius. Kartais jie įplaukdavo į Kuršių marias ar Nemuną. 1923 negyvas ruonis buvo rastas Lampėdžiuose netoli Kauno. Lietuvos pajūryje dažniausi – ilgasnukiai ruoniai. Jie auginami Jūrų muziejuje norint padidinti jų skaičių, o paaugę jaunikliai paleidžiami į laisvę.

Stambūs jūrų žinduoliai – banginiai ir delfinai Baltijoje negyvena, tik užklysta per migraciją ir kartais pasiekia rytinius pakraščius. 1911 tarp Šarkuvos ir Rasytės bangos išmetė į krantą 8 m ilgio gaišeną – tai galėjo būti stambiausias iki čia atkeliavęs delfinas orka (Orcinus orca). Neretai į rytinius jūros pakraščius užklysta delfinų, vadinamų jūrų kiaulėmis (Phocaena phocaena). 2001 liepos mėnesį ties Melnrage į tinklus buvo pakliuvęs apie 22 kg jūrų kiaulės patinas.

Aldėja :)