Kaip pristatyti knygą?

 Knygos pristatymo schema:

 1. Autorius, knygos pavadinimas.

 2. Knygos tematika: tema, pagrindinė mintis, problemos.

 3. Veiksmo laikas ir vieta.

 4. Pagrindiniai veikėjai, jų tarpusavio santykiai.

 5. Kas patraukia, žavi skaitytoją (greitas įvykių tempas, paslaptingas pasakojimo būdas, besikeičiantys veikėjų tarpusavio santykiai)?

 6. Jei knyga iliustruota – į ką nukreiptas dailininko žvilgsnis? Kaip tai intriguoja skaitytoją?

 7. Knygos įvertinimas: kokiam skaitytojui ji turėtų būti įdomi.

 P.S.Nepamirškite: tai bus viešoji kalba. Vadinasi, kalbėdami turite bandyti

 paveikti klausytojus, įtikinti juos, kad jūsų siūlomą knygą verta perskaityti.

 Klausytojų smalsumą galite sukelti:

 1. Pristatymo ypatumais:

 – įdomia pristatymo pradžia (trumpa, bet intriguojančia ištrauka; papasakodami, kaip knyga pakliuvo į jūsų rankas ar kas privertė skaityti; paklausdami, ar kam žinoma knygos autoriaus pavardė, primindami kitas to paties autoriaus knygas, pagal jas pastatytus filmus ir pan.);

 – apibūdindami knygos tematiką (parodydami, kaip tai rūpi jauniems žmonėms; pasakydami kokią netikėtą problemos sprendimo baigtį);

 – kalbėdami apie veiksmo laiką ir vietą (atskleisdami jų neįprastumą ar, atvirkščiai, tarsi įprastumą, kur slypi daug nepažintų dalykų);

 – charakterizuodami veikėjus (galima tai daryti juos gretinant ar priešinant, paryškinant svarbiausius ar netikėčiausius charakterio bruožus ar poelgius).

 2. Kalbos raiška:

 – vartokite į klausytojus nukreiptus klausimus: Kaip jūs manote...? Ar jums teko... ? Gal esate girdėję (matę, patyrę)... ? ir pan.;

 – patraukite klausytojus palyginimais, bendrų išgyvenimų prisiminimais: Mes visi esame patyrę... ; Atsimenate, kaip... ; Prisimenate, kai.. .ir pan.;

 – gal dalis klasės draugų yra skaitę pristatomą knygą, todėl parodykite, kad jų nuomonė taip pat svarbi. Vartokite frazes: Manau, kad tie, kas skaitė šią knygą, prisimena... ; Veikiausiai daugeliui skaitytojų patiko (nepatiko, buvo netikėtas) epizodas, kai... ir pan.

 3. Netikėta pabaiga. Pasinaudokite įvairiausiais reklamos pasiūlymais, kaip patraukti būsimą pirkėją. Jūsų uždavinys panašus: turite įtikinti klausytoją kaip būsimą skaitytoją.

„Vanduo! Jis neturi nei skonio, nei kvapo- jo nė nusakyti neįmanoma, juo gardžiuojamės, nepažindami jo. Netinka sakyti, kad jis būtinas gyvybei, jis pats yra gyvybė. Jis pats didžiausias turtas pasaulyje...“

Vanduo sudaro 60 - 70% suaugusio žmogaus kūno masės. Visi gyvybiškai  svarbūs  procesai vyksta vandeniniuose  organinių ir neorganinių medžiagų tirpaluose. Vanduo svarbus kraujo gamybai, maisto virškinimui ir pasisavinimui,  organizmo šilumos balanso palaikymui, medžiagų apykaitos produktų pašalinimui ir t.t. Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat atstatyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį. Sumažėjus organizme vandens 1 – 2%,  jaučiamas troškulys, netekus 5% vandens, aptemsta sąmonė, o netekus 12 - 20% , organizmas žūva.  Žmogus per parą  suvartoja apie 2,5 – 4 l vandens.  Geriamojo vandens kokybė turi tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai, todėl jame  neturi būti patogeniškų mikroorganizmų (bakterijų, virusų), helmintų kiaušinėlių. Vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, skaidrus, be nemalonaus prieskonio, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas. Spalvą vandeniui suteikia įvairios priemaišos: planktonas – žalsvą,  humusinės medžiagos – gelsvą, geležies junginiai – rusvą.Vandens  kvapas ir skonis priklauso nuo jame esančių priemaišų: amoniako, sieros vandenilio, chloro, fenolių, geležies ir mangano druskų ir t.t. Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskų koncentracija. Didėjant kietumui, blogiau išverda mėsa, ankštinės daržovės, kaupiasi apnašos virduliuose, automatinėse skalbimo mašinose, skalbiant rūbus sunaudojama daugiau  vandens ir muilo. Geriant kietą vandenį, didėja rizika susirgti inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Vanduo, kurio didelė mineralizacija, sutrikdo skrandžio sekreciją, maisto medžiagų pasisavinimą. Amonio, nitritų ir nitratų jonai susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Azoto dariniams (nitritai, nitratai) patekus į organizmą, slopinamas hemoglobino ir deguonies jungimasis, dėl susidariusio methemoglobino atsiranda deguonies trūkumas kraujyje ir audiniuose, o tai ypač pavojinga kūdikiams ir pagyvenusiems žmonėms, taip pat sergantiems mažakraujyste, širdies ir kraujagyslių ligomis. Kūdikiams atsiranda dusulys, pamėlsta oda ir gleivinės, sunkiais atvejais atsiranda traukuliai ir kūdikis gali mirti. Fluoras reguliuoja organizme kalcio ir fosforo apykaitą. Per mažas fluoro kiekis geriamajame vandenyje sąlygoja dantų ėduonies paplitimą. Utenos rajono gyventojų vartojamame vandenyje fluoro koncentracija yra labai žema (< 0,3 mg/l). Geležies junginiai, kurių netrūksta Utenos rajono kaimų gyventojų vartojamame artezinių gręžinių vandenyje, suteikia vandeniui nemalonų skonį, dažo, gadina įrangą. Vartojant vandenį, kuriame daug chloridų, pasunkėja inkstų veikla. Esant didelei sulfatų koncentracijai, vanduo tampa karčiai sūrus. Toks vanduo mažina skrandžio sekreciją.

    Naudota literatūra:

1.    Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.

2.    Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.

Varlės ir jų rūšys

Varlės (Ranidae) - beuodegių varliagyvių (Anura) šeima. Gyvūnų oda lygi arba nežymiai rauplėta. Akys su horizontaliu vyzdžiu. Patinų galvos šonuose yra balso maišai (rezonatoriai), kurie kvarkiant išsipučia. Viršutinis žandikaulis su kūgio formos dantimis, apatinis be dantų. Liežuvio galas giliai iškirptas, liežuvis išmetamas.

Gyvena visuose žemynuose, išskyrus arktines sritis, Australiją ir Pietų Amerikos pietinę dalį.

 Veisimuisi pasirenka gerai įšildomas vandens telkinio vietas, kur gumulais išneršia kiaušinėlius. Liaudyje tie gumulai vadinami kurkulais. Žiemoja vandens telkiniuose ar sausumoje. Tam dažniausiai pasirenka duobes, lapų krūvas, graužikų urvus, užsikasa į gruntą.

Pasaulyje yra apie 500 rūšių, priklausančių 53 gentims. Lietuvoje gyvena viena varlių (Rana) gentis su penkiomis rūšimis:

Didžioji kūdrinė varlė (Rana esculenta)

Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae)

Ežerinė varlė (Rana ridibunda)

Pievinė varlė (Rana temporaria)

Smailiasnukė varlė (Rana terrestris)

Didžioji kūdrinė varlė (lot. Rana esculenta, angl. Edible frog, vok. Teichfrosch) - beuodegių varliagyvių (Anura) gyvūnas, priklausantis varlių šeimai. Ši varlė labai panaši į ežerinę varlę, nuo kurios skiriasi šiais požymiais: patinų rezonatoriai balti, užpakalinės kojos vidinis pado gumburėlis aukštas, iš šonų suspaustas ir 1-3 kartus trumpesnis už I pirštą. Didžioji kūdrinė varlė yra 50-90 mm dydžio, jos viršus ryškiai žalias su juodomis ar rudomis dėmėmis. Ant nugaros yra trys išilginės šviesiai geltonos juostelės. Šlaunų viršus gelsvas, su išmargintomis juodomis dėmėmis.

Kūdrinė varlė (Rana lessonae)

 Klasifikacija. Klasė Varliagyviai (Amphibia), Būrys Beuodegiai varliagyviai (Anura), Šeima Tikrosios varlės (Ranidae).

Statusas. Įrašyta į ES Buveinių direktyvos ketvirtąjį priedą.

Gausumas. Labai dažna rūšis.

Išvaizda. Kūdrinės varlės vidinis pėdos gumburėlis aukštas, iš šonų suspaustas. Šios varlės viršutinė kūno dalis ryškiai žalios, pilkai žalios, geltonai žalios ar alyvinės spalvos, su didesniu ar mažesniu tamsių dėmių kiekiu. Išilgai jos nugarą dažnai eina šviesi juosta. Jos pilvelis baltas ar gelsvas (labai retai su dėmėmis). Nugaros šoninės raukšlės gerai išsivysčiusios. Patinėliai turi baltus ar gelsvus rezonatorius burnos kampuose.

Dydis. Patelių kūno ilgis yra 52-90 mm, o patinėlių 48-74 mm.

Paplitimas. Kūdrinė varlė paplitusi Europoje išskyrus Pietų Prancūziją, Graikiją, Pirėnų ir Balkanų pusiasalius.

Biotopas. Kūdrinė varlė gyvena nedideliuose sekliuose, vandens augalų turtinguose telkiniuose. Ji vengia sraunių upių, šaltinių, o pasirenka kūdras, tvenkinius, ežerų įlankas, griovius, upių senvages, duobes. Jų jauniklių galima sutikti toli nuo vandens esančiuose tamsiuose drėgnuose miškuose ir pievose. Yra žinoma, kad šiltomis dienomis, lietui lyjant, šios varlės atlieka netolimas keliones ieškodamos kitos gyvenamosios vietos.

Mityba. Kūdrinės varlės minta vabalais, plėviasparniais, drugių lervomis, dvisparniais, žiogais, vorais, moliuskais, kartais kitų varlių buožgalviais.

Aktyvumas. Kūdrinės varlės paprastai aktyvios dieną ir vakare. Naktį jos lindi vandens telkinio dugne. Į paviršių jos masiškai išplaukia apie 8 valandą ryto ir pranyksta iš jo apie 10 valandą vakare. Labiausiai jos aktyvios 12-16 valandomis.

Žiemojimas. Žiemoti kūdrinė varlė pradeda rugsėjo mėnesio gale arba spalį, kai prasideda pirmosios šalnos. Žiemoja jos grupėmis ten pat , kur gyvena, užsikasdamos dumble ar gilesnėse vietose po esančiais neužšalusiais vandens augalais, lėtai tekančiame vandenyje. Jaunos varlės kartais žiemoja ir sausumoje. Pabunda balandžio arba gegužės mėnesį.

Dauginimasis. Nuo pabudimo praėjus 15-20 dienų prasideda jų nerštas. Neršia jos gegužės arba birželio mėnesį, kai vandens temperatūra pakyla iki  +20....+22°C. Neršto metu pirmiausiai pasirodo gelsvai žali patinėliai, ant priekinių kojų pirmojo piršto turintys tamsią karpą. Varlių vestuvinius žaidimus sudaro jų šokavimas, pliuškenimasis vandenyje ir garsus kvarksėjimas. Varlių poravimasis paprastai vyksta vakarais. Patelė išleidžia 2000-3000 ikrų, kuriuos nedideliais gumulėliais 2- 5 cm gylyje ji kabina ant vandens augalų arba deda ant vandens telkinio dugno. Ikrai vystosi apie savaitę, buožgalviai - 70-135 dienas. Iš viršaus žiūrint buožgalvio kūnas kiaušinio formos. Kūdrinės varlės subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Gyvena prie užželiančių vandens tvenkinių, aktyvi dieną ir naktį.

Mažoji kūdrinė varlė, arba kūdrinė varlė, (Rana lessonae, angl. Little Water Frog, vok. Kleiner Wasserfrosch) - varlių (Ranidae) šeimos varliagyvis, kuris morfologiškai labai panašus į didžiąją kūdrinę varlę ir yra pats mažiausias iš visų žaliųjų varlių rūšių. Kūnas šviesiai žalios spalvos, pilvelis balsvas, o pakraščiai gelsvi.

Gyvena nedideliuose, sekliuose, vandens augalais užžėlusiuose telkiniuose: kūdrose, tvenkiniuose, karjeruose, durpynų balose, upių senvagėse. Kartais pavyksta aptikti net ir labai užterštose kūdrose. Vengia tekančio vandens. Neršia, maitinasi ir žiemoja vandenyje. Karštomis vasaros dienomis trumpam išlipa į sausumą pasišildyti. Lietuvoje dažna, plačiai paplitusi rūšis. Saugoma Berno konvencijos (III apsaugos kategorija).

Ežerinė varlė (Rana ridibunda, angl. Marsh Frog, vok. Seefrosch) - varlių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Pati didžiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių. Dydis 70-100 mm. Nugaros fonas pilkai ar rusvai žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. Kartais išilgai nugaros būna siaurutė šviesi juostelė. Pilvas pilkšvai baltas ar gelsvas, dažnai išmargintas tamsiomis didelėmis ir taškeliais. Šlaunų viršus žalsvas, išmargintas rudomis dėmelėmis. Patinų rezonatoriai pilki.

Labai aktyvus, stiprus ir grobuoniškas varliagyvis. Aptinkamas prie upių, ežerų, o taip pat kūdrose, karjerų vandens telkiniuose. Daugiausia laiko praleidžia vandenyje. Mėgsta gyventi nedideliais būriais. Lietuvoje retoka ir negausi. Dažnesnė Kuršių ir Kauno marių pakrantėse, Nemuno deltoje.

Rūšis saugoma Berno konvencijos (III kategorija).

Pievinė varlė (lot. Rana temporaria, angl. Common grass frog, vok. Grassfrosch) - beuodegių varliagyvių (Anura) būrio gyvūnas, priklausantis varlių (Ranidae) šeimai. Dar kitaip vadinama rusvoji varlė, rudoji varlė. Labai panaši į smailiasnukę varlę, nuo kurios skiriasi šiais požymiais: snukis bukas, užpakalinių kojų vidinis pado kauburėlis minkštas, žemas ir nedidelis, 2,5-6 kartus trumpesnis už I (mažąjį) pirštą. Be to, pievinė varlė yra stambesnė už smailiasnukę ir užauga iki 8-9 cm. Patelės didesnės už patinėlius. Rūšiai būdingas polimorfizmas - įvairuoja kūno pigmentacija ir raštas. Nugara gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis. Išilgai nugaros kartais eina neryški šviesi juostelė, kuri nesiekia galvos.

Pievinė varlė - gausiausia varlių rūšis Lietuvoje. Aptinkama įvairiuose biotopuose: dirbamuose laukuose, pievose, sausose ir drėgnose vietose, miškuose, soduose ir prie sodybų. Veisimuisi pasirenka nedidelius, negilius vandens telkinius, laikinas vandeningas lomas, kūdras, tvenkinius, griovius ir ežerus. Neršia beveik visuose stovinčiuose vandenyse. Žiemoja sausumoje, veisiasi vandenyje. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oro ir dieną. Mityba. Didžiausią jų maisto dalį sudaro vabalai, vorai, vabzdžių lervos, dvisparniai, moliuskai ir kiti bestuburiai.

Aktyvumas. Aktyvi jos veikla prasideda prietemoje ir naktį (aktyviausios jos tarp 23 ir 2 valandos), nors galima jas išvysti ir apsiniaukusią, lietingą dieną.

Žiemojimas. Jų veiklos aktyvumas mažėja rudenį, ypač prasidėjus reguliarioms šalnoms, kai vidutinė paros oro temperatūra būna žemesnė kaip +6°C, o vandens temperatūra svyruoja nuo +6 iki +10°C. Rugsėjo pabaigoje arba spalį rusvosios varlės grupėmis dažniausiai dieną keliauja žiemoti. Jų kelionė į žiemavietes paprastai trunka 2-8 dienas. Dažniausiai jos žiemoja 100-150, kartais 1,5 km atstumu nuo savo gyvenamų vietų. Kiekvienas iki dugno neužšąlantis vandens telkinys gali būti jų žiemojimo vieta. Tačiau jos ypač mėgsta sraunias neužšąlančias upes, šaltinius, durpingus griovius, rečiau ežerus, tvenkinius su gera aeracija. Paprastai jos žiemoja vandens telkinio dugne, tarp vandens augalijos, srauniame vandenyje po akmenimis. Žiemojančių pievinių varlių skaičius vienoje vietoje įvairus. Neretai vienoje vietoje žiemoja tik pavieniai individai, kitur žiemojimo vietose jų skaičius gali siekti iki keleto šimtų, bet dažniausiai čia jų būna po 20-30. Patinai, patelės ir jaunikliai žiemoja kartu. Iš žiemojimo vietų jos išeina paprastai kovo pabaigoje arba balandžio mėnesį.

Dauginimasis. Jų poravimasis prasideda joms keliaujant į nerštavietes. Jos neršia sekliose ir gerai apšviestose ežerų, tvenkinių, kūdrų, griovių, vandens duobių pakrantėse. Neršto periodas, esant +8...+12°C temperatūrai, paprastai trunka apie savaitę. Po jo varlės palieka vandens telkinį ir pasklinda po apylinkes.

Neršto metu rusvųjų varlių patinėlių kūno spalva paryškėja, pagurklis pasidaro žydras, o ant priekinių kojų pirmojo piršto aiškiai matyti juoda šiurkšti, sudaryta iš keturių kauburėlių karpa. Tuo metu iš neršto vietų sklinda užkimęs jų kurkimas. Patelė paleidžia 600-2000 ikrų. Ikrelius jos deda visoms varlėms charakteringais gumulėliais. Šviesiai gelsvų išnerštų ikrelių skaičius priklauso nuo patelės dydžio. Vienoje vietoje galima rasti didelius kurkulų telkinius, kadangi juos čia paleidžia dešimtys patelių. Praėjus maždaug parai po neršto, išbrinksta ikrelius supanti gleivinė plėvelė, ir kurkulai išplaukia į vandens paviršių. Kuo šiltesnis oras, tuo greičiau iš jų išsirita buožgalviai (vidutiniškai per 8-10 dienų). Buožgalvio metamorfozė trunka 50-90 dienų. Lytiškai varlės subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis, angl. Marsh Frog, vok. Moorfrosch) - varlių (Ranidae) šeimos varliagyvis. Dydis 40-70 mm. Panaši į pievinę varlę, tik snukis smailesnis. Kūno viršus rudas ar pilkai rudas su juosvomis įvairaus dydžio ir kontrastingumo dėmėmis. Pilvas baltas ar gelsvas, beveik visada vienspalvis. Smilkinių dėmės kaip rusvosios varlės. Patinai tuoktuvių metu būna žydri.

Aptinkama visur, bet retesnė už rusvąją varlę. Gyvena pelkėtose vietose. Neršia vandenyje. Jaunikliai po metamorfozės bei subrendę individai maitinasi sausumoje. Būdingos pavasarinės ir rudeninės migracijos į žiemojimo vietas ir atgal į nerštavietes. Po neršto gyvena įvairaus tipo ir sudėties miškuose, krūmynuose, dirbamuose laukuose, tarpmiškių pievose ir kt. Rūšis saugoma Berno konvencijos (III apsaugos kategorija).

Mokslinė varlių klasifikacija

Karalystė:                  Gyvūnai

(Animalia)

Tipas:   Chordiniai

(Chordata)

Klasė:   Varliagyviai

(Amphibia)

Būrys:  Beuodegiai varliagyviai

(Anura)

Šeima:  Varlės

(Ranidae)

Gentis: Varlės

(Rana)

Rūšis:   Smailiasnukė varlė

(Rana arvalis)

Siamo dvyniai, arba vienas gyvenimas dviem

Siamo dvyniai visuomet kaitino žmonių vaizduotę, iš čia kilo mitas apie dviveidį Janą, apie pusiau žmogų pusiau arklį Kentaurą. Viduramžiais gimus kūnu suaugusiems mažyliams buvo kalbama apie velnio prakeiksmą, o, inkvizicijos laužams užgesus, kalbėta, kad nėštumo metu Siamo dvynių motina žiūrėjo į apsigimėlius. Tikrosios priežasties mokslas iki šiol nepaaiškino, tačiau dažniausiai kaltinama ekologinė situacija ir motinos gamtos išdaigos. Apie viską iš eiės skaitykite toliau.

Kas tokie Siamo dvyniai?

Dvynukų gimimas – nedažnas reiškinys, o kuria nors kūno dalimi suaugusių dvynukų gimimas reiškinys dar retesnis, paskaičiuota, kad Siamo dvyniai gimsta vienai iš 120–150 tūkstančių nėščiųjų. Jie vystosi iš vienos apvaisintos kiaušaląstės, turi vienodą genų rinkinį ir yra visiškai identiški. Dėl tam tikrų priežasčių pradėjus augti dviem organizmams, vieno kūno ląstelės nevisiškai atsiskiria nuo kito organizmo, ir šio sklaidos defekto vietoje mažylių kūnai lieka suaugę. Jei pasidalijimas vyktų sėkmingai, gimtų identiški dvyniai iš vienos kiaušialąstės.

Kodėl Siamo?

Siamo dvyniais kūnu suaugusius dvynius vadina dviejų brolių Čango ir Engo (išvertus iš tajų kalbos šie vardai reiškia „dešinysis” ir „kairysis”) garbei. 1811 metų gegužės 11 Siame (šiandien Tyailandas) gimė du krūtine suaugę broliai. Palaipsniui broliai išmoko sedėti, o, jiems sulaukus 17 metų, amerikiečių verslininkas išvežė juos į JAV dalyvauti pasirodymuose. Gastroliuodami jie aplankė visą pasaulį. 1843 metais broliai vedė dvi seseris, Čangui gimė 10 vaikų, Engui – 12. Broliai tikino, kad per visą gyvenimą jie susipyko vos vieną kartą, kai maudynių metu vienam broliui vanduo pasirodė šiltas, o kitam – per šaltas. Mirė broliai 63 metų amžiaus. Pirmasis nuo plaučių uždegimo mirė Čangas, Engas tuomet dar miegojo. Netruku Engas pastebėjo, kad jo brolis mirė, o po 2 valandų, būdamas visiškai sveikas, mirė ir jis.

Atskirti ar ne?

Vis dažniau Siamo dvyniams atliekamos atskyrimo operacijos, po kurių, deja, ne visuomet išgyvena abu vaikai. Sunkiausiomis operacijomis laikomos tokios, kai gydytojams tenka atskirti dvynius, turinčius bendrą širdį, bendras kepenis ar smegenis. Tai, ar dvynukus galima atskirti, sprendžia daugelio tyrimų rezultatai. Juk kai kuriais atvejais Siamo dvyniai turi bendrą kraujotaką arba kvėpavimo sistemą. Įvertinamas abiejų dvynių gyvybingumas, t.y. galimybė išgyventi po atskyrimo, bei tai, ar dvynukai gali išgyventi jų neatskyrus vieną nuo kito. Be abejo, atkreipiamas dėmėsys ir į būsimo Siamo dvynių gyvenimo kokybę. Anksčiau Siamo dvynių operacija buvo atliekama 6–12 mėnesių amžiuje, laukiant, kol dvynukai sustiprės, o cirurgai tinkamai pasiruoš operacijai. Šiandien Siamo dvyniai operuojami anksčiau, kai kuriais atvejais iš karto po gimimo. Nedelsiant Siamo dvyniai operuojami tuomet, kai vienas iš dvynių gimsta negyvas.

Kaip jie operuojami?

Siamo dvynių atskyrimo operacijos gali būti vienpakopės arba daugiapakopės. Vienpakopės operacijos paprastai trunka iki kelių parų, jose dalyvauja daug medicininio personalo. Daugiapakopės operacijos gali trukti iki metų, vaikams tuo tarpu atliekama keletas operacijų. Pavyzdžiui, kraniopagams įstatomi audinių skėtikliai, po kiek laiko atveriama kaukolės ertmė ir atskiriama dalis kraujagyslių, dar vėliau vaikai atskiriami visiškai. Pastarosios laikomos saugesnėmis.

Įdomios teorijos

Frankfurto žmogaus anatomijos instituto mokslininkai atlikę tyrimus pateikė neįtikėtinas išvadas. Jiems pavyko įrodyti, kad Siamo dvynių gimimas susijęs su psichikos liga, vadinama asmenybės susidvejinimu (šizofrenija). Vokiečių mokslininkai įrodė, kad Siamo dvyniai gimsta įvykus tam tikrai mutacijai genuose. Tačiau tyrimai su beždžionėmis parodė, kad 80 proc. gyvūnų, nėštumo metu patyrusių psichotropinį poveikį, gimsta Siamo dvyniai.

Keli faktai apie Siamo dvynius

·   Mergaitės Siamo dvynės gimsta tris kartus dažniau nei berniukai

·   Dažniausiai Siamo dvyniai gimsta Afrikoje ir Indijoje

·   Didžioji dauguma Siamo dvynių žūsta dar nėštumo metu, ir nėštumas baigiasi persileidimu
·   Didžioji dalis Siamo dvynių suauga krūtinės ląstomis (35 proc.), jie vadinami torakopagais, omfalopagai – tai dvyniai, suaugę nuo liemens iki krūtinkaulio (30 proc.), pigopagai – suaugę nugaromis (19 proc.), kraniopagai – galvomis. Kur kas rečiau pasitaiko atvejis, kai vienas iš dvynių yra „parazitas”, t.y. prie sveiko kūdikio kūno prisitvirtinusios papildomos kūno dalys, pvz., ranka, galva
·   75 proc. Siamo dvynių miršta per pirmą parą po gimimo

·   Šiuo metu žinoma apie 500 Siamo dvynių, išgyvenusių ilgiau nei 1 metus.                                                                                                              

Kalėdinės duonelės

Reikia:

500g miltų

25g mielių

žiupsnelis druskos

ne maziau 1/2l pieno

75g cukraus

180g margarino

2 kiaušinių tryniai

truputis tarkuotos citrinos žievelės

1/2 arbatinio šaukstelio kardamono

175g kapotų migdolo riešutų

125g razinų

125g apelsinų ir citrinų cukatų mišinio (džiovinti ir smulkinti)

150g sviesto

cukraus pudros

Gaminimas:

Nusijotus miltus pastatyti į šiltą vietą, į jų vidurį pritrupinti mielių, įpilti šilto pieno ir užmaišyti tešlą. Tešlą  apibarstyti miltais, uždengti rakšluoščiu ir 20min palaikyti šiltoje orkaitėje, kad pakiltų.

Cukrų, ištirpinta margariną, kiaušiniu trynius sumaišykite su mieliniu raugu (tešla iš orkaitės) ir suminkykite tešla.

Įmaišykite migdolus, razinas, apelsinų ir citrinų cukatus ir iš tešlos iškočiokite maždaug 4 cm aukščio lakštą. Dėkite į skardą ir pašauti į orkaitę, įšildytą iki 50C. Kai tešla pakils, temperatūra padidinti iki 190C. Kepti 1h. Kai iškeps aptepti sviestu ir apibarstyti cukrais pudra.

25 porcijos po 171kcal 

Šaltinis:burda moden

Kalėdiniai meduoliai

Tešlai:

200 g medaus

100 g sviesto

šaukštelis cinamono, maltų gvazdikėlių, kvapiųjų pipirų, muskato riešuto, žvaigždėtųjų anyžių mišinio (vietoje šių prieskonių dėjau pirktinį mišinį (1 pak.) specialiai meduoliams)

2 kiaušiniai

100 g cukraus

500 g miltų

5 g kepimo miltelų

Glajui:

kiaušinio baltymas

150 g cukraus pudros

pusė šaukštelio citrinų sulčių                                

Gaminimas (sausainių):

Puode pakaitinti medų ir sviestą, įberti prieskonių ir išmaišyti. Kiaušinius išsukti su cukrumi, supilti pakaitintą medų su sviestu, suberti kepimo miltelius ir išmaišyti. Suberti persijotus miltus ir užminkyti tešlą. Dėti 30 min. į šaldytuvą sustingti.

Iš atšaldytos tešlos iškočioti 7 milimetrų storio lakštą, išpjauti įvairių formų meduolius ir sudėti į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepti 180 laipsnių orkaitėje, kol paruduos. Atvėsusius sausainius puošti glajumi. Kadangi neturėjau konditerinio švirkšto, vaistinėje nusipirkau paprastus - labai gerai pritaikomi konditerijoje .

Gaminimas (glajaus):

Kiaušinio baltymą išsukti su cukraus pudra ir citrinų sultimis.

Iš žurnaliuko "Virtuvės paslaptys" (2007 m. Nr. 5)

Bakterijų sandara, dauginimasis, jų reikšmė biosferos azoto apytakai

Bakterijų sandara.

Kai kurias bakterijas dengia kapsulė, sudaryta iš polisacharidų ir polipeptidų gleivių, kuriose būna daug H₂O. Kapsulė tarnauja apsaugai ir kolonijų susidarymui. Visos bakterijos turi elastingą sienelę, kurios karkasą sudaro mureinas. Sienelė saugo nuo mechaninių pažeidimų. Po sienele yra plazminė membrana, sudaryta iš dviejų lipidų sluoksnių. Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau pralaidi plėvelė - reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi. Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja), chemosintezės funkcijas. Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos. Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos (purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas.

Daugelis bakterijų turi iš citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius - judėjimo skystyje organoidus. Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki 100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų - fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų.

Bakterijos citoplazma sudaryta iš H₂O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas - tai bakterijos chromosoma. Nukleoide yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu, jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš dviejų dalelių - didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje. Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie vartojami, kai aplinkoje nėra maisto.

Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu - dalijimosi. Pirmiausia replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų (maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.).

Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas), transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos - tai bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė.

Bakterijos turi įtakos azoto apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos, kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai, kurie tai daro - azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai - tai gumbelinės bakterijos, gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.

Baltijos jūra

Baltijos jūra yra vienas didžiausių Žemėje apysūrio vandens telkinių. Ji giliai įsiterpusi į Europos žemyną, vakarinėje dalyje nuo Atlanto vandenyno atskirta Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių bei salų ir Zundo, Didžiojo bei Mažojo Belto ir galiausiai Kategato sąsiauriu susisiekia su Šiaurės jūra. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, nuo poliarinio rato ją teskiria 80 km. Tačiau jos klimatą sušvelnina šiltosios Atlanto srovės, ir žiemą užšąla tik Botnijos, Suomijos bei dalis Rygos įlankos. Į pietus nuo Liepojos užšąla tik priekrantės.

Pagrindiniai duomenys

Dabartinis Baltijos jūros plotas be salų sudaro apie 422 tūkst. 700 km2. Nuo piečiausio taško Oderio įlankoje iki šiauriausio Botnijos įlankoje yra apie 1300 km. Iš vakarų į rytus nuo Skageno kyšulio iki Sankt Peterburgo susidaro apie 1070 km. Ši jūra laikoma seklia (vidutinis gylis 48 m, didžiausias 459 m), jos vandens tūris tik apie 20 tūkst. 300 km3. Jūros baseino plotas 1,55 mln. km3. Lietuvai priklauso 94 km kranto ir 7000 km2 akvatorija (apie 1,5 % viso jūros ploto).

Baltija yra palyginti jauna šelfinė Atlanto jūra. Jos pradžia laikomas maždaug prieš 13 tūkst. metų Baltijos dubumoje ledynams tirpstant susiformavęs gėlo vandens ežeras, pavadintas Baltijos ledyniniu ežeru. Jo vandens lygis keletą kartų kilo, susijungdamas su vandenynu ir tapdamas sūria jūra, arba slūgo, vėl tapdamas ežeru. Atskiri raidos etapai vadinami Joldijos jūros, Anciliaus ežero, Litorinos jūros ir Baltikos (arba Limnėjos ir Mijos) stadijomis. Politorininiu laikotarpiu, trukusiu apie 4000 metų, Baltijos jūra, kartu ir Lietuvos krantai, pamažu įgijo dabartinius kontūrus, jūroje įsivyravo dabartinė augalija ir gyvūnija.

Tarp Suomijos ir Švedijos plyti didžiausias Alandų salynas. Jame yra apie 6500 salų ir salelių, iš kurių didžiausia – Alando sala (650 km2). Didžiausia visoje Baltijoje yra Zelandijos sala (7016 km2), įsiterpusi tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių. Joje įsikūrusi Danijos sostinė Kopenhaga. Centrinėje jūros dalyje didžiausia – Gotlando sala (2860 km2), mažesnės Saremos, Olando, Hiumos, Riugeno, Bornholmo salos.

Vanduo

Baltijos jūros vanduo tik apysūris ir jo druskingumas mažesnis negu daugelio panašių jūrų. Didžiausias druskingumas (30–32 %) Kategate ir kituose Danijos sąsiauriuose, kuriais atiteka druskingesnis Šiaurės jūros vanduo. Jis plūsta priedugniu į Baltiją, gėlesnis vanduo srūva paviršiumi į Šiaurės jūrą. Šie du sluoksniai, tankesnis apatinis ir mažesnio tankio viršutinis, beveik nesimaišo. Šiaurės ir rytų kryptimis druskingumas mažėja, o kai kuriose įlankose, užutekiuose ir lagūnose vanduo visai gėlas. Daugiausia gėlo vandens į jūrą atplukdo didžiosios upės: Dalalvenas,

Angermanalvenas, Lulealvenas, Neva, Dauguva, Nemunas, Prieglius, Vysla, Oderis. Jo kiekį papildo mažesnės upės, ledo ir sniego tirpsmo vandenys bei krituliai. Lietuvos priekrantėje ties Palanga paviršinio vandens druskingumo vidurkis siekia apie 6,61 ‰, ties Klaipėda gali kisti nuo 0 iki 10,12 ‰. Čia druskingumas ypač sumažėja pučiant pietų vėjui, kai į jūrą per Kuršių marias suplūsta daug gėlo Nemuno vandens. Tiesiai į jūrą gėlą vandenį plukdo mažesnės upės: Šventoji, Rąžė, Cypa ir Rikinė.

Baltijos jūrai nebūdingi dideli potvyniai ir atoslūgiai, ties Klaipėda jie tesiekia 4 cm. Vandens lygio svyravimai susiję su vyraujančių vėjų sukeltomis patvankomis ir nuotvankomis. Jų svyravimo amplitudė – apie 2 m.

Baltijos krantai

Baltijos kranto linija ilga ir įvairiopa, su daugybe užutekių ir įlankų. Šiaurinėje dalyje plyti didžiausia ir giliausia Botnijos įlanka (vidutinis gylis 55,1 m), rytinėje dalyje – seklesnės Suomijos ir Rygos, pietinėje – Gdansko, Pomeranijos, Meklenburgo, Kylio įlankos. Pietvakarinėje jūros dalyje tyvuliuoja didžiausia Baltijos jūros lagūna – Kuršių marios (plotas 1584 km2), piečiau – mažesnės Aismarės. Abi lagūnos pradėjo formuotis Litorinos laikotarpiu, apytikriai prieš 4–5 tūkst. metų, smėlėtoms nerijoms atskiriant priekrantės vandenų plotus. Lietuvai priklauso tik šiaurinė Kuršių marių dalis (415 km2): Krantas ir Vidmarių dalis ties Nemuno žiotimis. Baltijos jūros vanduo į Kuršių marias paprastai patenka per Klaipėdos sąsiaurį.

Lietuvos pajūryje įprasta matyti gana plačius smėlio paplūdimius, tik vietomis su žvirgždo ar gargždo priemaiša, ir pustomas arba sutvirtintas smėlio kopas. Tokie krantai vadinami sąnašiniais (akumuliaciniais). Jūros pakrantėje ties Giruliais – jau kitoks vaizdas.  Paplūdimys čia labai siauras (8–12 m), nusėtas žvyro ir gargždo, su pavieniais apie 2 m skersmens rieduliais. Stambių riedulių yra ir vandenyje. Nuo paplūdimio kyla moreninio priemolio skardis (klifas), kurio aukščiausia vieta (24 m virš jūros lygio) vadinama Olando kepure. Tokie krantai vadinami ardomaisiais (abraziniais, eroziniais). Ypač įspūdingi eroziniai Sembos pusiasalio (Kaliningrado srityje) krantai, kur vietomis klifai aukštesni nei 60 m. Sąnašiniai smėlio arba ardomieji krantai vyrauja rytinėse ir pietinėse Baltijos pakrantėse. Kitų šalių pakrantėse bei salų krantuose aptinkama ne tik priemolio, bet ir iš klinčių, kreidos bei kristalinių uolienų sudarytų klifų. Visiškai kitokie šiauriniai ir šiaurvakariniai krantai, dažniausiai sudaryti iš kietų, bangų poveikiui atsparių uolienų (susidarę fiordai, šcherai). Kai kuriems Estijos krantams labai būdingos įlankos su įvairaus dydžio rieduliais.

Jūros kranto zona labiausiai kintanti, vėjo ir bangų veikiama, klostoma, ardoma bei perklostoma. Krantai ypač nukenčia per uraganus. 1967 10 18 Lietuvos pajūryje siautė uraganas, kurio vėjo greitis buvo didesnis nei 40 m/s, o gūsiai siekė 55 m/s. Buvo sugriautas Palangos tiltas, nuplautos kopos, vandens patvanka siekė 2 m. 1999 gruodžio mėnesį siautėjęs uraganas Anatolijus krantams pridarė dar daugiau žalos. Iš viso Lietuvos pakrantės ruožo išplauta 3,94 mln. m3 smėlio, paplūdimiai

prarado 2,47 mln. m3, apsauginis kopagūbris – 1,49 mln. m3 smėlio. 1983 sausį siautėjęs štormas Kaliningrado sričiai priklausančioje dalyje ties Kranto (dab. Zelenogradsko) gyvenviete pralaužė neaukštą kopagūbrį ir vanduo keliasdešimties metrų pločio vaga pradėjo plūsti į Kuršių marias. Vietomis buvo nuardyti net ir marių krantai, vanduo apsėmė pamario kelią ties Juodkrante. Yra duomenų, kad nuo XV a. vid. iki šiol marios su jūra buvo susijungusios 8 kartus. Pastebėta, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais uraganinės vėtros ir štormai pasikartoja vis dažniau.

Dugnas ir naudingosios iškasenos

Svarbiausios dugno reljefo formos – pakilumos ir duburiai. Giliausios Baltijos jūros vietos: Landsorto įduba (459 m), Boteno (294 m), Gotlando (249 m), Kvarkeno (233 m) duburiai. Lietuvos teritoriniai vandenys ir išskirtinė ekonominė zona apima apie 7000 km2 plotą. Lėkštame šios jūros dugno dalies reljefe išsiskiria Nemuno proslėnio povandeninė įduba, besitęsianti nuo Kuršių nerijos šiaurės vakarų kryptimi ir įsiliejanti į Gdansko įdubą. Ji atskiria pietinę Sambijos–Kuršių ir šiaurinę Klaipėdos–Ventspilio plynaukštes. Giliausios vietos Lietuvos akvatorijoje yra Gotlando (gilesnė nei 100 m) ir Gdansko (gilesnė nei 80 m) įdubose bei Nemuno proslėnis (gilesnis nei 70 m). Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros gylis apie 50 m.

Baltijos dugnas labai įvairus, sudarytas iš kietų kristalinių ir minkštų nuosėdinių uolienų. Labiausiai paplitęs molis, giliavandenėje dalyje padengtas dumblu. Arčiau krantų vyrauja smėlis ir žvyras. Jūros dugną ties Lietuvos krantais dengia ir šiuolaikinės, ir reliktinės (ledynmečio ir jūros raidos stadijų metu susidariusios) nuogulos. Povandeninių plynaukščių paviršiuje vyrauja reliktinės nuogulos – moreninis priesmėlis, priemolis, molis ir iš jų išskalauti rieduliai, žvyras ir gargždas. Sąnašaujamas dugno vietas dengia šiuolaikinės nuosėdos – smėlis, aleuritas, dumblas.

Jūroje randama ir naudingųjų iškasenų. Lietuvos priekrantės dugne esama žvyro, glaukonito, fosforitų, kreidos santalkų. Paplūdimyje ir sėklių zonoje susidaro sunkiųjų mineralų – granato, ilmenito ir magnetito – sąnašynų, tačiau praktinės reikšmės jie neturi. Nafta šiuo metu eksploatuojama daugelyje Lietuvos pajūrio vietų, tačiau manoma, kad dar naftingesni telkiniai slūgso po vandeniu.

Gintaras

Vis dėlto didžiausias Baltijos turtas yra gintaras. Kaip tik dėl gintaro pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtos baltų (aisčių) gentys. Bangų išmetamo gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, gintaras – tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos. Taip galingasis Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui. Kitaip gintaro atsiradimą aiškina mokslininkai. Manoma, kad prieš 50–60 mln. metų pietinėje Skandinavijoje ir dabartinės Baltijos vietoje plytėjusiuose paatogrąžių miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo ir ilgainiui tapo tuo, ką vadiname gintaru. Vėliau šiuos telkinius išplovė upės ir suklostė savo deltose. Taip susidarė didžiulis gintaro telkinys Sembos pusiasalyje. Dalį suneštų gintarų išsklaidė jūros srovės.

Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu, iš Sembos telkinio. Tuo metu gintaringasis Sembos pusiasalis buvo intensyviai ardomas, o nuosėdos klostėsi mariose už augančios nerijos rago. Didelė dalis šio daugiausia smulkaus gintaro buvo iškasta XIX a. antrojoje pusėje. 1870–1885 Juodkrantė tapo tikru klondaiku, kai Stantien und Becker firma pradėjo kasti gintarą iš marių dugno. Buvo įrengtas uostas, pastatytos dirbtuvės, sandėliai, barakai darbininkams. Buvusio uosto vieta ir dabar vadinama Gintaro įlanka. Apie 50 m pločio marių pakrantės juosta – tai supiltos gintaro neturėjusios žemės. Gintaro gavybos pramonė sutraukė šimtus darbininkų ir tarnautojų. 1868 buvo iškasta 94 tūkst. kg gintaro. 1900 kasimo bendrovė likviduota.

Augalija

Baltijos jūros augalija ir gyvūnija patyrė ilgą ir permainingą evoliuciją. Dabartinis vandens druskingumo režimas nusistovėjo tik prieš 7–8 tūkst. metų. Kiekviena Baltijos geologinės raidos stadija turėjo savitų augalų ir gyvūnų rūšių. Iš Baltijos ledyninio ežero ir Anciliaus ežero laikų jūra paveldėjo gėlavandenes, o iš Joldijos ir Litorinos – sūriamėges gyvybės formas. Netgi atskiros jūros vystymosi stadijos buvo pavadintos joms būdingų moliuskų: Yoldia arctica, Ancylus fluviatilis, Littorina littorea, Limnaea stagnalis, Mya arenaria – vardais. Iš tų laikų išlikusios rūšys vadinamos reliktinėmis. Įvairiais Baltijos raidos laikotarpiais į ją patekdavo rūšių iš Atlanto ir Arkties vandenynų. Rūšių imigracija vyksta ir dabar, kai su laivais beveik iš visų pasaulio jūrų ir vandenynų gali patekti gyvų organizmų. Invazinės svetimžemės rūšys neretai kelia grėsmę vietinėms rūšims ir pažeidžia ekologinę pusiausvyrą.

Baltijos jūroje augalų ir gyvūnų rūšių yra gerokai mažiau negu sūresnėse jūrose. Be to, vakariniuose druskingesniuose plotuose rūšių yra daugiau nei vidiniuose plotuose ir jūros pakraščiuose.

Rytinė Baltijos pakrantė nuo Oderio žiočių iki Rygos įlankos visiškai atvira vėjams, neužstojama salų, be didesnių kyšulių ir įlankų. Jūra ties Lietuvos krantais labai banguoja, todėl makrofitų rūšių randama mažai. Pastarųjų metų tyrimų duomenimis, jūroje ties Lietuvos krantais ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje auga apie 40 rūšių makrodumblių. Dažniausiai jie pastebimi ant riedulių, nes smėlis per daug juda, kad augalai galėtų įsitvirtinti. 4–15 m gylyje auga raudondumbliai: banguolis (Furcellaria lumbricalis), purpurinė bangija (Bangia atropurpurea), Polysiphonia fucoides. Visoje

Baltijoje paplitęs rudadumblis pūslėtasis guveinis (Fucus vesiculosus) rastas tik ant riedulių ties Palanga, labai retai bangos išmeta stygadumblį (Corda filum). Iš žaliadumblių seklumose ant akmenų dažniausiai aptinkamos maurarykštės (Cladophora). Visose Baltijos seklumose ir įlankose paplitę apysūriams vandenims būdingi maurabragūnai Lietuvoje labai negausiai auga tik Kuršių mariose. XIX a. šie dumbliai augo į Baltiją įtekančių upių žiotyse. Nors jūros bangos nuolatos išmeta į krantą jūrinių andrų (Zostera marina), anksčiau išmesdavo rupijų (Ruppia cirrhosa), bet šių žiedinių augalų augaviečių ties Lietuvos krantais iki šiol neaptikta.

Iš negausių druskamėgių augalų pajūrio smėlynuose auga baltijinė stoklė (Cakile baltica),  sultingoji jūrasmiltė (Honkenya peploides), smiltyninė druskė (Salsola kali), pamaryje – trispalvis astras (Aster tripolium), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima), druskinis ir baltijinis vikšriai (Juncus gerardii, J. balticus). Tinkamiausios šiems augalams augti augavietės Kuršių marių Smeltės pusiasalyje išnyko 1981 po tanklaivio Globe Assimi avarijos išsiliejus mazutui.

Gyvūnija

Baltijos dugne aptinkama per 40 rūšių dugno bestuburių. Iš jų dažnesni moliuskai (Macoma baltica, Mya arenaria, Myttilus edulis, Balanus improvisus), daugiašerės kirmėlės (Nereis diversicolor, Pygospio elegans), vėžiagyviai (Bathyporeia pilosa, Corophium volutator, Mesidotea entomon) labai svarbūs žuvų arba paukščių mitybai.

Lietuvos jūriniuose vandenyse aptinkama 50 rūšių žuvų ir bežandžių, iš jų 28 – jūrinių, 10 – praeivių žuvų rūšių (šios gyvena jūroje, bet neršia upėse, ir atvirkščiai) ir 12 – gėlavandenių, patekusių į jūrą iš marių arba upių. Svarbiausios jūrinės verslinės žuvys yra tik Baltijos jūrai būdingi porūšiai – brėtlingis (Sprattus sprattus balticus), strimelė (Clupea harengus membras) ir menkė (Gadus morhua callarias). Priekrantėje vyrauja lašiša (Salmo salar), otas (Psetta maxima), plekšnė (Pleuronectes platessa baltica).

Nors ir retai, į Lietuvos pakrantes užklysta durklažuvės (Xipsias gladius). Jų „durklas“ – tai apie pusės metro ilgio viršutinis žandikaulis. 1931 09 24 ties Smiltynės kaimu buvo sugauta 2,6 m ilgio durklažuvė. Viena iš tuo metu padarytų nuotraukų saugoma Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Kauno gamtos muziejaus darbuotojai šią žuvį nupirko ir padarė jos iškamšą. Ji dabar eksponuojama Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Jūrinių žuvų aptinkama ir Kuršių mariose. Tai brėtlingis, strimelė, menkė, otas bei mažasis tobis, smėlinis ir paplūdimių grundalai, builis, ciegorius, upinė plekšnė, jūrų yla, jūrų adata. Tačiau mariose pastaraisiais metais daugiausia yra gėlavandenių žuvų: kuoja (Rutilus rutilus) ir karšis (Abramis brama) bei praeivės – didstintė (Osmerus eperlanus eperlanus) ir sterkas (Stizostedion lucioperca). Prieš 30–40 metų Lietuvos žvejai per metus sugaudavo iki 200–300 t perpelių (Alosa fallax fallax). Savo vardą ši žuvis gavo dėl plerpiančio garso, skleidžiamo per nerštą. Perpelės neršia Nemuno žiotyse ir marių seklumose, mailius migruoja į jūrą. Nesiveisia užterštose vietose. Lietuvoje jų sumažėjo tarpukariu, Klaipėdoje pastačius celiuliozės fabriką. Šiuo metu perpelių vėl pagausėjo.

Baltijos jūroje žinduolių rūšių negausu. Nuolatiniais jos gyventojais laikomi ruoniai: paprastasis (Phoca vitulina), žieduotasis (P. hispida) ir ilgasnukis, arba pilkasis (Halochoerus grypus). Maždaug prieš 50 metų Nidos ir Šventosios žvejai per audras dažnai matydavo kopose besislepiančius ruonius. Kartais jie įplaukdavo į Kuršių marias ar Nemuną. 1923 negyvas ruonis buvo rastas Lampėdžiuose netoli Kauno. Lietuvos pajūryje dažniausi – ilgasnukiai ruoniai. Jie auginami Jūrų muziejuje norint padidinti jų skaičių, o paaugę jaunikliai paleidžiami į laisvę.

Stambūs jūrų žinduoliai – banginiai ir delfinai Baltijoje negyvena, tik užklysta per migraciją ir kartais pasiekia rytinius pakraščius. 1911 tarp Šarkuvos ir Rasytės bangos išmetė į krantą 8 m ilgio gaišeną – tai galėjo būti stambiausias iki čia atkeliavęs delfinas orka (Orcinus orca). Neretai į rytinius jūros pakraščius užklysta delfinų, vadinamų jūrų kiaulėmis (Phocaena phocaena). 2001 liepos mėnesį ties Melnrage į tinklus buvo pakliuvęs apie 22 kg jūrų kiaulės patinas.

Aldėja :)

Tolerancija

Minima: 2013.11.16

Tarptautinė tolerancijos diena minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų (alkoholio, narkomanijos) toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę.

Įvairūs socialiniai tyrimai rodo, kad lietuviai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios.

Kas yra tolerancija?

 Tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Šis žodis kilo iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę, ir pirma buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę ir pakantumą kitatikiams.

Kam reikalinga tolerancija?

 Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių – baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai. Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra tau lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, piliečiai, asmenybės, ir turi vienodas teises kaip ir tu.

Gražios mintys apie toleranciją

„Tolerancija - geriausia religija.“ Viktoras Hugo

 „Aš gerbiu tuos, kurie man priešinasi, bet negaliu jų toleruoti.“ Šarlis de Golis

 „Tolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios visuomenės požymiai.“ Aristotelis

 „Aukščiausias išsilavinimo pasiekimas yra tolerancija.“ Helen Keller

„Anksčiau maniau, kad bet ką besielgiantį keistai galima vadinti keistuoliu. Dabar suprantu, kad tikrieji keistuoliai yra kitus tokiais vadinantys.“ Paul McCartney

„Kas yra tolerancija? – tai žmonijos išdava. Visi esame sudėti iš trūkumų ir klaidų, todėl atleiskime vieni kitų kvailybę. Tai yra pirmasis gamtos dėsnis. Galvokite sau ir leiskite kitiems ne mažiau džiaugtis šia privilegija.“ Volteras

„Užuojauta ir tolerancija yra ne silpnumo, o didelės stiprybės ženklas.“ Dalai Lama

„Tolerancija nereiškia savo įsitikinimų išsižadėjimo. Atvirkščiai – ji neigia kitų persekiojimą ir priespaudą.

John F. Kennedy

Tu turi savo kelią, aš turiu savo: tačiau vienintelis ir teisingiausias kelias paprasčiausiai neegzistuoja.“ Friedrich Nietzsche

„Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?“ Marius Kundrotas

„Toterancija – žmoniškumo išdava. Mes visi pilni silpnybių ir paklydimų, todėl atleiskime vieni kitiems visas kvailystes – tai pirmasis gamtos dėsnis.“ Volteras

ISTORIJA

Pagalba

Vieną sykį miške, kuriame gausiai lankydavosi žmonės, kilo gaisras. Apimti panikos, visi pabėgo. Miške liko tiktai du žmonės: vienas aklas, kitas raišas. Drebančia iš baimės širdimi aklasis bėgo tiesiai į liepsną.

- Stok!- sušuko raišasis. – Ten dega!

-Tai kur man bėgti? – atsišaukė aklasis.

- Galiu tau pasakyti kur,- pasigirdo raišojo atsakymas. – Tik aš pats bėgti negaliu. Jei tu užsikeltum mane ant pečių, kartu pabėgtume ir išsigelbėtume. Aklasis paklausė raišojo ir abudu išsigelbėjo.

Jei mes mokėtume suvienyti savo jėgas, patyrimą, jei mokėtume dalytis viltimis, nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais, visi kartu lengvai išsigelbėtume.

Bruno Ferrero

Pasitikime Tarptautinę Tolerancijos dieną su TOLERANCIJOS SKĖČIAIS!

Pilietinės iniciatyvos idėja SKĖTIS – puikiai tinka rudeniui. SKĖTIS – tai daiktas, po kuriuo, lietui lyjant, gali sutilpti keletas žmonių, kurie yra skirtingi, bet lietui lyjant – būdami tolerantiški, stovi kartu po skėčiu. Nes žodis „tolerancija“ ir yra pakantumas kitam, kitokiam, gebėjimas gerbti kitą asmenį, kurio įsitikinimai ar nuomonė yra kitokia. Visuomenėje gyvena skirtingi žmonės, todėl labai svarbu gebėti toleruoti kitą ir sugyventi.

Vanduo

Vanduo-plačiausiai Žemėje paplitęs junginys. Jis mus supa visur ir visada bei yra būtinas gyvybei palaikyti, tačiau daugelis apie jį žino labai nedaug. Tad paskaityk ir sužinok, kuo vanduo toks svarbus ir naudingas Tau.

Vandens svarba ir reikšmė žmogui

Vanduo yra būtinas žmogaus organizmui: nereikalingų medžiagų pašalinimui, maisto medžiagų pernešimui, pastovios temperatūros palaikymui ir dar begalei kitų procesų, kurie nevyksta, kai organizme ir ląstelėse trūksta vandens.
Suaugusio žmogaus organizme yra 68 proc. vandens., o smegenyse-85 proc. Su amžiumi šis procentas mažėja. Dėl to žmogus šiek tiek traukiasi, mažėja, odoje atsiranda raukščių.
Be maisto žmogus gali išgyventi net mėnesį, tačiau be vandens-vos kelias dienas. Kai organizmas netenka 1 procento jame esančio vandens, pradedamas justi troškulys. O netekus 12-20 procentų vandens, žmogus tiesiog miršta. Vanduo yra labai svarbus odos grožiui. Geriant pakankamai vandens, oda nesausėja. Taip pat mažėja spuogelių ir įvairių odos bėrimų, nes vanduo padeda organizmui valytis.
Jei nori būti sveika, jaustis gerai bei atrodyti gražiai, gerk daug vandens. Per dieną išgerk bent 6 stiklines vandens arba po 30 ml vandens kiekvienam svorio kilogramui. Geriausiai gerti paprastą, natūralų vandenį. Jį gali paskaninti griežinėliu citrinos.
Kad išgertum pakankamai skysčių, gerk po stiklinę vandens (arba tiek, kiek pajėgi, nejausdama blogumo) ryte tik atsikėlusi, vakare prieš miegą. Taip pat likus pusvalandžiui iki kiekvieno valgymo. Labai patogu su savimi nešiotis buteliuką su vandeniu.
Skysčių atsargas organizme taip pat papildo įvairios žolelių arbatos, sultys, vaisiai ir daržovės bei sriubos. Todėl drąsiai vartok šiuos produktus. Tačiau tokie skysčiai kaip kava, kakava, juoda arbata ir vaisvandeniai ne tik nepapildo vandens atsargų, bet ir skatina jo netekimą, todėl gerti šiuos gėrimus turėtum tik retkarčiais. Be to, juose gausu cukraus, kitų organizmui ir grožiui nenaudingų medžiagų.
Sveikas žmogus per dieną gali išgerti iki 48 puodelių vandens. Tačiau, jei žmogus per trumpą laiką vandens išgeria per daug, tai gali ir pakenkti.


Įdomūs faktai apie vandenį

Vanduo sudaro net 71 procentą visos Žemės pavirčiaus. Tai ne tik vandenynai, jūros, ežerai ir upės, bet ir ledynai, vanduo esantis požeminiuose sluoksniuose bei susikaupęs ore ir debesyse.
Tik 2,5 proc. viso Žemės vandens yra gėlas. O didžioji dalis gėlo vandens yra užšalusi ledynuose. Neužšalęs gėlas vanduo sudaro tik 0,77 proc. viso Žemės vandens. Dar mažesnė dalis gėlo vandens yra švaraus, tinkamo gerti ir jo vis mažėja. Švaraus geriamo vandens trūksta daugiau nei trečdaliui pasaulio gyventojų.
Lietuva-viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, vandens tiekinui vandentiekiu naudojant tik švarų, tinkamą gerti požeminį vandenį.

Kasmet kovo 22 dieną minima Pasaulinė vandens diena. Šią dieną kviečiama susimąstyti apie vandens svarbą, švarą ir jo išsaugijimą, ypač kai vis daugėja pasaulio gyventojų, kuriems trūksta švaraus geriamojo vandens.
Vanduo-bespalvis ir bekvapis skystis. Jo molekulė sudaryta iš vieno deguonies ir dviejų vandenilio atomų.
Kai vanduo semiamas iš šulinio kibiru, vienas žmogus per parą sunaudoja 25-40 litrų. Bute, kur įrengtas vandentiekis, sunaudojama 200-240 litrų, o kartais ir daugiau vandens.
Pasaulyje kas 20 sekundžių miršta vaikas dėl nešvaraus geriamojo vandens ar jo trūkumo.
Vandens gausu vaisiuose ir daržovėse. Vanduo sudaro daugiau nei 90 procentų braškių, arbūzų, kopūstų, cukinijų, agurkų, salotų, baklažanų, paprikų, špinatų, pomidorų ir kitų vaisių bei daržovių masės. Santykinai nedaug vandens turi bananai ir bulvės. Jis sudaro atitinkamai 74 ir 79 procentus jų svorio.
Kupranugariai-vieni iš nedaugelio gyvūnų, kurie negėrę gali išbūti net kelis mėnesius. Negerdami kupranugariai gali netektinet iki 40 procentų savo kūno masės. Tačiau, gavę progą atsigerti, jie tikrai sugeba ja pasinaudoti.Kupranugaris vienu kartu gali išgerti net 100 litrų vandens. nenuostabu, kad jie laikomi viena geriausių dykumos transporto priemonių.