„Vanduo! Jis neturi nei skonio, nei kvapo- jo nė nusakyti neįmanoma, juo gardžiuojamės, nepažindami jo. Netinka sakyti, kad jis būtinas gyvybei, jis pats yra gyvybė. Jis pats didžiausias turtas pasaulyje...“

Vanduo sudaro 60 - 70% suaugusio žmogaus kūno masės. Visi gyvybiškai  svarbūs  procesai vyksta vandeniniuose  organinių ir neorganinių medžiagų tirpaluose. Vanduo svarbus kraujo gamybai, maisto virškinimui ir pasisavinimui,  organizmo šilumos balanso palaikymui, medžiagų apykaitos produktų pašalinimui ir t.t. Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat atstatyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį. Sumažėjus organizme vandens 1 – 2%,  jaučiamas troškulys, netekus 5% vandens, aptemsta sąmonė, o netekus 12 - 20% , organizmas žūva.  Žmogus per parą  suvartoja apie 2,5 – 4 l vandens.  Geriamojo vandens kokybė turi tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai, todėl jame  neturi būti patogeniškų mikroorganizmų (bakterijų, virusų), helmintų kiaušinėlių. Vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, skaidrus, be nemalonaus prieskonio, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas. Spalvą vandeniui suteikia įvairios priemaišos: planktonas – žalsvą,  humusinės medžiagos – gelsvą, geležies junginiai – rusvą.Vandens  kvapas ir skonis priklauso nuo jame esančių priemaišų: amoniako, sieros vandenilio, chloro, fenolių, geležies ir mangano druskų ir t.t. Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskų koncentracija. Didėjant kietumui, blogiau išverda mėsa, ankštinės daržovės, kaupiasi apnašos virduliuose, automatinėse skalbimo mašinose, skalbiant rūbus sunaudojama daugiau  vandens ir muilo. Geriant kietą vandenį, didėja rizika susirgti inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Vanduo, kurio didelė mineralizacija, sutrikdo skrandžio sekreciją, maisto medžiagų pasisavinimą. Amonio, nitritų ir nitratų jonai susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Azoto dariniams (nitritai, nitratai) patekus į organizmą, slopinamas hemoglobino ir deguonies jungimasis, dėl susidariusio methemoglobino atsiranda deguonies trūkumas kraujyje ir audiniuose, o tai ypač pavojinga kūdikiams ir pagyvenusiems žmonėms, taip pat sergantiems mažakraujyste, širdies ir kraujagyslių ligomis. Kūdikiams atsiranda dusulys, pamėlsta oda ir gleivinės, sunkiais atvejais atsiranda traukuliai ir kūdikis gali mirti. Fluoras reguliuoja organizme kalcio ir fosforo apykaitą. Per mažas fluoro kiekis geriamajame vandenyje sąlygoja dantų ėduonies paplitimą. Utenos rajono gyventojų vartojamame vandenyje fluoro koncentracija yra labai žema (< 0,3 mg/l). Geležies junginiai, kurių netrūksta Utenos rajono kaimų gyventojų vartojamame artezinių gręžinių vandenyje, suteikia vandeniui nemalonų skonį, dažo, gadina įrangą. Vartojant vandenį, kuriame daug chloridų, pasunkėja inkstų veikla. Esant didelei sulfatų koncentracijai, vanduo tampa karčiai sūrus. Toks vanduo mažina skrandžio sekreciją.

    Naudota literatūra:

1.    Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.

2.    Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.