Bakterijų sandara.
Kai kurias bakterijas dengia kapsulė, sudaryta iš
polisacharidų ir polipeptidų gleivių, kuriose būna daug H2O. Kapsulė
tarnauja apsaugai ir kolonijų susidarymui. Visos bakterijos turi elastingą
sienelę, kurios karkasą sudaro mureinas. Sienelė saugo nuo mechaninių
pažeidimų. Po sienele yra plazminė membrana, sudaryta iš dviejų lipidų
sluoksnių. Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau
pralaidi plėvelė - reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš
ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro
mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi.
Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip
aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja), chemosintezės funkcijas.
Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos.
Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos
(purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas.
 |
Daugelis bakterijų turi iš
citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius - judėjimo skystyje organoidus.
Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki
100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų -
fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų.
Bakterijos citoplazma sudaryta iš
H2O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių
medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir
kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas - tai bakterijos chromosoma. Nukleoide
yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu,
jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais
organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios
šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš
dviejų dalelių - didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje.
Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie
vartojami, kai aplinkoje nėra maisto.
Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu - dalijimosi. Pirmiausia
replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė
informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta
viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir
motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo
kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų
(maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.).
Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės
informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas),
transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų
rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų
genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios
bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos - tai
bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol
patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto
medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė.
Bakterijos turi įtakos azoto
apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos,
kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas
vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl
paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai,
kurie tai daro - azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai - tai gumbelinės bakterijos,
gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai
egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą