Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių

Dar viena pasakaitė <;

Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių
Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė.

Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako:

- Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada sutiksiu už tavęs tekėti.

Nelaimė – tėvas buvo įsimylėjęs tą raganą. Bet jam ir vaikų gaila – nebežino, ką daryti. Apie viską papasakojo savo tarnui. Šis buvo sumanus, todėl bematant rado sprendimą:

- Dvare yra dvylika šunų. Sudegink juos, pelenus nusiųsk savo išrinktajai. Bene ji supras, kieno tai pelenai? O po vestuvių, kai ras namuose sūnus, bene ką jiems darys?

Ponas taip ir padarė. Iki vestuvių vaikus paslėpė, sužadėtinei nusiuntė sudegintų šunų pelenus. Ragana apuostė pelenus, bet nieko neįtarė ir sutiko tekėti.

Po vestuvių ragana su ponu parvažiavo į dvarą ir iškart ėmė visur uostinėti. Kažką užuodusi, sako:

- Kas čia smirdi? Visi, kurių čia neturėtų būti, juodvarniais teišlekia!

Šeimininko sūnūs tuo metu buvo namo rūsyje. Vos tik ragana taip pasakė, vienas po kito jie virto juodvarniais ir išlėkė pro atvirą rūsio langelį.

Tėvui liko tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolių likimą – ponas buvo uždraudęs dvariškiams apie tai kalbėti. Vieną kartą, kai mergaitei jau buvo dvylika metų, ji netyčia išgirdo du dvariškius besikalbant:

- Tai ponas su mirusia žmona tik vieną dukrelę turėjo?

- Kur tau! Buvo dar dvylika sūnų, bet ponas vedė raganą, kuri vaikus juodvarniais pavertė.

Tada mergaitė sumanė eiti savo brolių ieškoti. Pasiuvo dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių ir dvylika užvalkčių pagalvėms. Viską susidėjo į ryšulėlį, dar pasiėmė šiek tiek maisto ir išėjo.

Ėjo našlaitė per laukus, per miškus. Visų sutiktų klausinėjo, kur galėtų būti jos broliai. Niekas nežinojo. Kartą didelėje girioje mergaitė rado atsiskyrėlio namelį. Atsiskyrėlis irgi nežinojo apie brolius, juodvarniais lakstančius, bet pasakė:

- Aš valdau visus debesis. Pernakvok pas mane, rytoj sukviesiu visus debesis, gal jie bus matę tavo brolius.

Kitą rytą atsiskyrėlis ir mergaitė išėjo į lauką. Visi debesys buvo sugulę aplink trobelę, todėl buvo tamsu – nors pirštu į akį durk! Senasis atsiskyrėlis paklausė apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, bet nė vienas debesis jų nebuvo matęs. Tada senukas mergaitei patarė:

- Eik per tą girią – vakarop rasi mano brolio namelį. Brolis valdo visus vėjus, gal vėjai bus tavo brolius matę.

Mergaitė išėjo. Vakarop rado vėjų valdovo namelį, bet kitą rytą sušaukti vėjai nieko apie juodvarniais virtusius brolius pasakyti negalėjo. Teko mergaitei dar dieną sugaišti ir eiti pas trečią brolį atsiskyrėlį, kuris valdė visus paukščius.

Kai paukščiai susirinko, aplink namelį nė kojai pastatyt laisvos vietos neliko. Atsiskyrėlis klausinėjo ir didelius paukščius, ir mažus paukštelius – niekas dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, nebuvo matęs. Jau norėjo visi išsiskirstyti, bet štai atlėkė šlubas erelis.

- Kodėl laiku neatlėkei? – paklausė paukščių valdovas.

- Šaulys man koją peršovė, negalėjau laiku atskristi, – atsakė erelis.

- Gal matei dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? – paklausė atsiskyrėlis.

- Mačiau juos: dieną juodvarniais lekioja, o naktį jie žmonės, ant vieno kalno gyvena.

Tada senukas davė mergaitei dvylika smaigelių ir liepė, lipant į kalną, vis smaigyti ir smaigyti.

- Tik nepamesk nė vieno smaigelio, nes nebegalėsi į kalną įkopti, – pasakė išminčius.

Erelis gavo užduotį nunešti mergaitę prie kalno. Kai atskrido, mergaitė pamatė, kad kalnas aukštas aukščiausias, jo viršukalnė – virš debesų. Pradėjo mergaitė smaigelius smaigstydama į kalną lipti. Lipo lipo, jau visai netoli ir viršukalnė buvo, bet staiga vienas smaigelis iškrito ir žemyn nusirito. Mergaitė, bežiūrėdama į smaigelį, ir pati pradėjo žemyn ristis. Gerai, kad bėdą pamatė pakalnėje tupintis erelis. Jis tuoj pakilo, čiupo sveikąja koja už mergaitės ryšulėlio ir užnešė našlaitę su visu ryšulėliu ant kalno. Paleido mergaitę prie urvo ir sako:

- Į šį urvą vakare sulenda tavo broliai. Įėjusi rasi dvylika lovų. Paklok ant jų paklodes, užvalkstyk pagalves, išdėliok marškinius ir kelnes. Prie kiekvienos lovos rasi po stalelį, o ant kiekvieno stalelio – po duonos kepalėlį. Nuo kiekvieno kepalėlio gali atsiriekti po riekelę ir suvalgyti. Prie durų rasi jauniausio brolio lovelę, po ja palindusi gali pernakvoti.

Tai pasakęs, erelis nuskrido, o mergaitė viską padarė taip, kaip erelis buvo sakęs. Pavalgiusi palindo po jauniausio brolio lovele ir atsigulė. Vakare parskrido juodvarniai, pavirto žmonėmis ir suėjo į vidų. Broliai apsidžiaugė radę paklotas lovas ir gražius drabužius. Apsirengę pamatė, kad duonos atsiriekta. Tai jiems nepatiko, bet ką padarysi?

Pernakvoję broliai vėl virto paukščiais ir išlėkė. Jų sesutė sutvarkė kambarį, paklojo lovas. Vakarop suvalgė po riekelę duonos nuo kiekvieno kepaliuko ir atsigulė po lovele.

Vakare vėl broliai suėjo į kambarį, pamatė, kad kažkieno būta ir duonos valgyta. Vyriausias brolis sako:

- Matote, kažkas čia lankosi. Šiandien dar nieko nedarysiu, bet jei trečią kartą kas nors duonos atsirieks, tai visą urvą išversiu, bet ateivį surasiu.

Mergaitė išsigando, guli – užmigti negali. Kai visi broliai sumigo, mergaitė ėmė jauniausiąjį brolį budinti. Tas klausia:

- Kas čia mane už kojos tampo?

- Tai aš, jūsų seselė. Džiaugiuosi, kad jus suradau, bet dabar bijau vyriausio brolio, girdžiu, kad jis pyksta. Ką man daryti?

- Miegok, – sako jaunėlis, – rytoj pamatysime.

Kai visi broliai atsikėlė, jauniausias klausia vyriausiojo:

- Vakar, brolau, žadėjai urvą versti, ateivio ieškoti. O ką darytum, jei kokį giminaitį rastum?

Vyriausias brolis sako:

- Matau, kad tu žinai, kas čia yra. Pasakyk!

- Išlįsk, sesute, pasirodyk. Kas bus, tas bus, – sako jauniausias brolis, pakėlęs savo lovos paklodę.

Pamatęs sesutę, vyriausias brolis ne apsidžiaugė, o nusiminė:

- Jei tu būtum iškentusi namuose dar vienerius metus, būtum mūsų sulaukusi, o dabar visi turėsime dar dvylika metų vargti. Jei iškentėsi tiek laiko nė žodžio nepratarusi, tai dar pasimatysime.

Tai pasakęs, liepė sesutei sėsti jam ant nugaros. Visi broliai vėl pavirto juodvarniais ir nunešė sesutę į didelį mišką, pasodino aukštos eglės viršūnėje, atsisveikino ir paliko. Vargšė mergaitė daug dienų praleido eglės viršūnėje, net drabužėliai jos suplyšo. Gerai dar, kad lietutis ją pagirdydavo, o eglės drevėje rado kažkokio paukščio paslėptų riešutų.

Vieną dieną po tą mišką medžiojo karalaitis. Jis iškart pamatė, kad medžiokliniai šunys apstojo aukštą eglę ir pradėjo loti. Karalaitis su kitais medžiotojais prijojo arčiau ir mato – medyje yra mergaitė. Pradėjo ją kalbinti, ragino iš medžio išlipti. Mergaitė tyli, iš medžio nelipa. Tada karalaitis įsakė vienam tarnui:

- Įlipk į medį ir iškelk mergaitę!

Tarnas įlipo, bet mergaitė jam gestais parodė, kad yra be drabužių ir nepasidavė iškeliama. Tarnas nulipo žemyn ir paaiškino karalaičiui, kodėl mergaitė nelipa iš medžio. Karalaitis įsakė tuoj pat surasti gražius drabužius ir duoti mergaitei. Kai našlaitė apsirengė ir išlipo iš medžio, visi pamatė, kokia ji gražuolė. Karalaitis įsimylėjo rastinukę ir kitų merginų nė matyti nenorėjo. Jo tėvai iš pradžių nenorėjo, kad sūnus vestų nebylę, bet našlaitė buvo tokia graži ir gera, kad pagaliau tėvai nusileido. Dvylikos brolių sesutė tapo karalaičio žmona.

Po kelerių metų jaunoji šeima susilaukė sūnaus. Tuo metu karalaitis buvo išvykęs, o jaunąją karalienę pakvietė slaugyti jos pamotę raganą. Kaip tyčia. Ta ragana gimusį sūnelį išmetė, surado šuniuką ir visiems rodo:

- Žiūrėkite, koks jos vaikas!

Karalaičio tėvai išsigando, parašė sūnui laišką, kad greičiau grįžtų namo ir žmona atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į liūdną, bet gražią ir gerą savo žmoną ir nutarė nieko nedaryti. Jaunoji karalienė negali žodžio pratarti. Kaip teisybę pasakyti?

Po metų gimė dar vienas sūnus. Karalaičio vėl nebuvo namuose, o ragana vaikutį vėl išmetė ir visiems rodo kačiuką:

- Žiūrėkite, vėl ne žmogaus vaikas gimė!

Vėl tėvai parašė laišką sūnui, vėl grįžęs sunūs nesutiko savo žmonos skriausti. Bet kai dar po metų gimė trečias sūnus ir vėl ragana visiems parodė šuniuką, karalaitis nebežinojo, ką daryti. Nusiminęs jis pasakė:

- Darykite, kaip išmanote!

Teisėjai apkaltino jaunąją karalienę raganavimu ir liepė sudeginti ant laužo. Tokie laikai buvo…

Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda karalienę sudeginti. Bet užėjo toks lietus, kad visai ugnį užgesino, visą laužą užliejo. Teko budeliams ieškoti sausų malkų ir iš naujo laužą krauti. O jau visai dvyliktieji metai baigiasi, tik vienos valandos trūksta, tuoj atskris karalienės broliai. Vos tik ėmė kurti laužą iš naujo, pasigirdo sparnų šlamesys, ir visi pamatė atlekiant dvylika juodvarnių.

Nusileido pirmasis juodvarnis, virto žmogumi ir atsivedė už rankos trejų metų vaikelį – išmestąjį karalių sūnelį. Nusileido kitas juodvarnis, virto žmogumi ir ant rankų atsinešė antrąjį sūnelį. Trečiasis atsinešė vos gimusį trečiąjį sūnelį. Broliai apstojo laužą ir sušuko:

- Ką jūs čia darote?! Kodėl mūsų nekaltą sesutę norite sudeginti? Greičiau meskite į ugnį pamotę raganą!

Dabar jau ir jaunoji karalienė galėjo kalbėti. Visi žmonės išgirdo apie pamotės piktadarybes, suprato, kaip sesutė savo brolius mylėjo ir iš meilės dvylika metų tylėjo. Tada visi griebė raganą ir įmetė į ugnį.

Iš džiaugsmo, kad mylima žmona gyva liko ir jos broliai atsirado, karalius iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, daug mačiau ir girdėjau, alų ir midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjau.

Iki :)