Vėlės gyviesiems vaidenasi stulpais, ugnelėmis. Jos stūgauja, girgžda medžiuose, pavirsta paukščiais ar gyvūnais, rašo „Elektrėnų kronika“, o vietiniai žmonės atvirai pasakoja, kur ir kokiomis aplinkybėmis jiems yra tekę sutikti vaiduoklių.
„Sargas sargavo bažnyčioje, o šalia kapinėse buvo palaidotas žmogus. Išėjo sargas į lauką, žiūri - stovi baltas stulpas. Jis eiti, stulpas iš paskos. Greit įėjo į zakristiją, ir uždarė duris. Tai, sako, kai trenkėsi į duris, net triokštelėjo. Po kiek laiko išėjo pažiūrėti, nieko nėra, tuščia“, - pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių kaimo, pridurdamas, jog „stulpas eina, nes oras traukia paskui žmogų“.
Iš numirėlio išeina fosforas
Kai Jonas gyveno pas svetimus žmones, mirė šeimininkas. Našlė užlipo ant pečiaus, poterius kalba. Žiūri – jos Kazys sėdi ant lovos, ten kur numirė. Baltuose marškiniuose, mėnulis per langą šviečia, o jis sėdi vienplaukis. Našlė pradėjo žegnotis, drebėti visa, o jis sėdi ir viskas. Griaustinis, žaibas plieskia.
Pats Jonas pasakojo tuomet miegojęs ant aukšto: kai tik sužaibuos, taip jam akyse baltas stulpas ir stovi.
„Sako, ant kapų iš numirėlio išeina fosforas. Reikia turėti kokią skarutę ar nosinę, pamojuoti ir išnyks. O to balto stulpo kas nebijo ir eina žiūrėti, jei rami naktis, tai mato“, - tikino Kazokiškių gyventojas.
Ona Kazlauskienė iš Elektrėnų rajono Senųjų Abromiškių kaimo papasakojo apie mergą, kuri per kapines ėjo iš šokių namo. Girdi, kas tai šniokščia iš paskos. Atsisuka – kažkoks baltas stulpas. Labai išsigandusi bėgo tiesiai per pievą link namų, nei kelio nežiūrėjo, sakė nendrės tik šnara, tai bėgte parlėkė neatsisukdama.
Pasak moters, jos dukrai panašiai vaidenosi ir namuose: „Mano duktė kai apsivedė, visus metus pas mus gyveno. Kambaryje stovėjo sofa, tai ten ir miegojo. Vieną naktį pabudus žiūri - kambaryje stovi juodas stulpas iki lubų. Labai išsigando, bet bijojo ir vyrą žadinti, tik perlipo į kitą pusę prie sienos ir niekaip užmigti negalėjo iki ryto. Tai daugiau ten ir nėjo miegoti“.
Šviesos stulpas subyrėjo į daugybę ugnelių
Pasak „Elektrėnų kronikos“, vaiduokliai pasirodo senųjų dievybių pavidalo stovylų vietose, įvairiose anomaliose vietose. Jų veiklos sfera – naktis ir atokios nuo gyvenamų vietovės, krūmynai, pelkės, kartais – kapinės, akmenys.
Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė iš Gojaus kaimo pasakojo apie dėdę Juozą, kuris dar būdamas paauglys miške ganė arklius. Netoli tos vietos buvo Mijaugonių pilkapynai, bet niekas nebijojo tenai vaikščioti.
Vidurnaktį naktigoniai pamatė šviesų stulpą, panašų į skara apsigaubusią moterį. Paskui stulpas lėtai pajudėjo krūmų link ir išnyko, lyg subyrėjo į daugelį šviesių ugnelių. Jie išsigandę išsivarė arklius iš miško į pievas ir pasakodavo kaimynams, ką matę.
Jadvyga Vėželytė Pruskienė iš Beržonkos prisimena miške netoli gimtosios sodybos buvusį kalnelį ir aplink tyvuliavusias pelkes. Tai tam kalnelyje naktimis žybsėdavo ugnelės: žmonės manė, kad auksas žiba, bet kiek kasė, nieks nieko tenai nerado.
Adelės Pruskaitės Aliubavičienės iš Anykštos kaimo įsitikinimu, čia tikrai auksas dega.
Tarp durų matė auksinius obuolius
„Kur dabar stovi mūsų namas, kadaise gyveno Lapinskai. Lapinskas dirbo Žiežmariuose vokiečių policininku, gal turėjo žydų aukso, ką ten gali žinoti, bet mūsų kieme irgi dega auksas, tik mes nedrįstam kast“, - pasakojo moteris.
Vienai bobai, kur buvo Kietaviškių dvaras, rodėsi kažkokie auksiniai obuoliai tarp durų. „Ji atėjo, sako, kaskim. Bet aš bijau. Dabar ten Černiauskų sodyba, o kadaise buvo Pociejų dvaro kluonas. Kai dvarą draskė, kai Bukinas viską pragėrinėjo, tai nešė kiek kas norėjo, plytos buvo didelės, visi nešėsi. Paskui stovėjo griuvėsiai, tai ten apie tą vietą ir pasirodė jai tie auksiniai obuoliai“, - pasakojo Elektrėnų rajono gyventoja.
Veronika Lankaitė-Sabonienė minėjo, kad ant kalno palei Sajetus yra seni prancūzkapiai. Tenai irgi vaidenasi, vakarais ugnelė blykčioja.
Išsigandusi atsigulė ir numirė
O štai Ona Šeškėvičiūtė Mikalauskienė iš Vindžiulių pasakojo apie Jagėlonių miške tyvuliuojantį ežeriuką Dėlinį. Seniau žmonės šnekėjo, kad palei tą ežerą stovi bačka, ją saugo senis su labai piktu šunimi. Naktim dega ugnis ir, sako, ten bačka pilna aukso.
„Senė Ramunienė sugalvojo nueiti pažiūrėti. Tai ir nuėjo naktį, bet nežinia, ką tenai pamatė, tik kai grįžo, tai ir atsigulė, niekam nieko nesakė ir numirė. Sako, labai kažko išsigandusi buvo“, - pasakojo Vindžiulių kaimo gyventoja.
Ona Kananavičiūtė Pukalskienė iš Kareivonių kaimo minėjo Aukso kalną, ant kurio kažkas kūrenasi.
„Vieną kartą tėvukas šaukia, sako, vaikai ateikit pažiūrėti, vėl kūrenasi, ugnelė dega. Mačiau ir aš, paskui bijojom eiti miškan uogauti, grybauti. Žiemą tai mes nuo to kalno su rogutėm važinėdavom, labai geras kalnas buvo. Kartą tėvukas jau sirgdamas pašaukė mus eiti pažiūrėti, kaip ant to kalno ugnelė dega. Buvo gal jau kokia dvylikta valanda, tai apsirengėm ir atėjom“, - pasakojo Ona.
Moters tėvukas užsiminė, kad naktimis tenai kažkas klykdavo, rėkdavo, vakare sutemus pasirodydavo kažkokia šmėkla. Buvo šnekos, kad matydavo moterį su žibintu einančią. Šviečia, dega, ugnelė juda, lyg kokia šmėkla vaikšto.
Griovyje girdėti žmonių balsai
Apie šviesą Aukso kalne pasakojo ir Eleonora Kralikauskaitė, neva vėlai vakare iš kalno išsirita kažkoks raudonas kamuoliukas, žiežirbuoja ir ritasi žemyn, Kareivonių kiemo pusėn, bet kai eini iš paskos – dingsta.
Pranas Lankas iš Kareivonių kaimo vienu metu su švogeriu Valentu nuėjo į piliakalnį nusipjauti ąžuoliukų ratlankiams. „Tik pradėjom pjauti, girdim kažkas kalba, kalba. Išsigandom, trenkėm krūman pjūklu ir einam į tuos žmones, sakom pažiūrėsim, kas čia kalbėdami eina, kad niekur nėr nei gyvos dvasios. Nuėjom toliau – nieko nėra, tada pas Liudviką paėmėm butelį naminės, išgėrėm ir grįžę nupjovėm kelis ąžuoliukus“, - pasakojo vyras.
Pranas pastebėjo, kad pritemus ten girdėti kažkokia žmonių kalba. Garsus griovyje yra girdėjusi ir jo mamytė bei sesuo Elena - vis vėlai vakare.
„Prisieina ir vėliau pareiti iš kur nors kai ten gyveni, tai ir Bartnausko Mikas sakė, kad palei mus girdėjo šnekant daug balsų, bet nieko nematė. Ir Elena šerdama kiaules kartą išgirdo, kad daug žmonių ateina, tačiau išėjusi pasižiūrėti nieko nematė“, - pasakojo vyras.
Išpranašavo mirtį
Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė iš Bijūnų kaimo prisiminė tarnaitę, kuri kartą ruošė šeimininkams Kūčių stalą. Kai kažkas pradėjo belstis ant aukšto, šeimininkė liepė pažiūrėti, gal katės daužosi. Ta užlipusi žiūri, kad ant aukšto irgi sėdi prie stalo šeimininkas, nors ką tik matė prie Kūčių stalo kambaryje. Atėjo apstulbus. Sako, kaip čia gali būt, ir čia sėdi šeimininkas, ir tenai sėdi šeimininkas?
Tada šeimininkė jai sako: ,,Aš greitai mirsiu, o tu liksi su šeimininku“. Taip ir buvo. Išsipildė.
Adelė Pruskaitė Aliubavičienė iš Anykštos girdėjusi apie juodas knygas iš kurių užburia, kad gyvenimas nesisektų: „Kai nužiūri negera akis, reikia kažką daryti, nes sau vietos nerasi. Užkalbėtiems žmonėms visaip vaidenasi“.
Juodai apsirengusi moteris su ugnele
Apie ne kartą minėtą Aukso kalną pasakojo ir Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė iš Piktakiemio: „Kai tamsu, naktis, ant kelio išeina juodai apsirengusi moteris. Nešasi rankose kažkokį šviesulį, ugnelę. Bet jei eisi link jos, tai tolsta, tolsta ir dingsta krūmuose“.
Jeigu ten eina dieną, jaučia kažkokį šaltį ir negerumą. „Kai gyvenom miško pakraštyje, reikėdavo į lauką ir vėlai išeiti, na, tualetas buvo lauke. Tai toje pusėje dažnai girdėdavosi kažkokie klyksmai. Išeini, tai tik ūūū...ūūū... Ir ne aš viena girdėdavau. Ėjo kalbos, kad nuo Kareivonių kaimo pusės krante buvo kažkokios durys. Sako, užmūrytos: ar palaidota, ar užkasta kas. Kodėl rodėsi ugnis, kodėl girdėjosi šauksmai? Ir ne vienam. Paskui dar šnekėjo apie Napoleono auksą, sakė kad tenai užkastas. Kasinėjo, ieškojo, bet kad būt radę, negirdėjau“, - pasakojo Ona.
Kas vyksta Visus šventųjų naktį?
Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” kalbama apie vėles, Visų šventųjų naktį ar per „Žaliąjį Četvergą” susirenkančias bažnyčion išklausyti Mišių.
Tuo metu paleidžiamos ir skaistyklos vėlės, matomos tais metais mirusiųjų vėlės, besiklausančios mišių. Po jų pradingsta.
Vienos dvasių regėtojos pasakojimu, ji matydavo Kalėdų laiku mirusio žmogaus vėlę, kuri dar pasirodydavo namie iki Žaliojo Četvergo, t. y. Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas.
Pasak tos dvasregės, „po numirimo kiekvienas dar iki Žaliojo Četvergo saviškius lanko, bet po šitos dienos visam laikui atsisveikina.
Šį pasakojimą papildo retesnis dvasregių aiškinimas, kad mirusiųjų dvasios tol šalia žmonių sukinėjasi, kol iš tos giminės miršta kitas asmuo. Pasak J. Basanavičiaus, tai irgi gali būti reliktinis tikėjimas.
Blaškosi atgailaujančios vėlės
Vis klaidžiojančios vėlės siejamos su skaistykloje esančia siela, kuri iki jai paskirto laiko turi kažkur įsikūnyti. Apstu tikėjimų, nusakančių, kur atgailaujanti skaistyklos vėlė turi pralaukti jai skirtą laiką: „Dūšios čia jau ant žemės už nusidėjimus kankinasi: vienos paverstos į visokius gyvulius, medžius, akmenis, kitos vėl, sako, tupinčios kur girgždančiame medyje, ošiančioj upėj”; „Dūšaitės kenčia čysčių kur po slenksčių, ugniakure, vandenyje ar medžiuose”.
Kaip pasakojo Ona Kazlauskienė iš Abromiškių kaimo, grįžta iš kapų su dukra labai vėlai. Apsitvarkiusi ruošiasi gulti ir girdi anam gale kažkas beldžia į langą, pagalvojo, lenda per langą ar ką? Nuėjo pažiūrėti, dar labiau baladoja, nors nieko už lango nematyti. Ką daryti? Ėmė ir peržegnojo 3 kartus ir baigėsi viskas.
„Gal kokią dūšią iš kapų parsivežiau, ką gali žinoti?“, - nėra tikra moteris.
Vijosi miręs kaimynas
Juozas Navickas iš Žydiškių pasakojo apie Genevičių, kuris mėgo visus pašiepti ir iš Matuliūkščio vis šaipydavosi. Ir numirė tas Matuliūkštis.
„Kaime rinkdavosi jaunimas. Atėjęs Genevičius prieina prie durų, o jose - Matuliūkštis, na tas, jau miręs. Tai kiek jis bėga, tiek jį vejasi. Pro Vendzlauską, pro kitus namus. Toliau ten Lapuliai gyveno, tokia Damė. Sako, kad beldžiasi į duris, šaukia: „Atidaryk, atidaryk greičiau“. Įleidau, sako, negaliu pažinti – pamėlęs, pajuodęs iš strioko, išsigandęs kaip nežinia kas. Sako, numirėlis jį vijęsis. Paskui prašė jos, kad niekam nesakytų, bet kur tu ten iškęsi“, - pasakojo Juozas, pridurdamas, jog po to įvykio jo draugas bijojęs eiti pro kapus.
Janinos Blaževičiūtės Jankūnienės iš Bijūnų mama gyveno palei kapines. Tai pasakojo mačiusi ir kryžius, ir stulpus ant kapinių. Jeigu bėgsi ir jis bėga iš paskui, sustosi, ir jis sustoja.
Vidurnaktį aplankė mirusi mama
„Labai buvom įsibaiminę, dar ir dabar bijau, - pasakojo moteris, pridurdama, kad ir jos pačios mama po mirties buvo atėjusi. - Lygiai 12 valandą. Miegu ir tik kažkas man bakst į nugarą. Atsisėdu, žiūriu duryse stovi mama su ilga suknia, kur palaidojom. Paskui dingo“.
Juozas Kučinskas iš Alinkos kaimo pasakojo apie nuskendusį žentą: „Tą nelaimės naktį mes dar nieko nežinojom, ir girdim – eina kažkas per kiemą, paskui pabraukė per trobos sienojus lazda, paskui puodą trinktelėjo ir nutilo. Pažiūrėjau – lauke nieko, naktis rami. Gal jau dūšia vaikščiojo?“, - kalbėjo Juozas, prisimindamas, jog prieš Grėželio mirtį naktį vis ateidavo kažkas po langu ir staugdavo tokiu šiurpiu balsu, kad baisu.
„Vieną kartą brolis neiškentė ir sako: „Ko, dūšia, reikalauji?“ Tai užstaugė dar stipriau ir nusiramino“, - prisiminė Alinkos kaimo gyventojas.
Susitikimas su mirusia mylimąja
Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė iš Geibonių kaimo pasakojo apie Janką, kuris buvo labai įsimylėjęs Juzę. Nežinojo, kad ji pamirė. Vienąkart važiavo jis iš Vievio ir netoli kapinių pamatė duobėje stovinčią Juzę. Sustojo, Juzė įlipo, abu važiuoja. Ji iš krepšelio vis duoda jam bulkos, valgo abudu, bet tik privažiavus kapines ji išlipo ir nuėjo. Žiūri, žiūri Janka, kad jo rankose visai ne bulka, bet arklio šūdas.
Vaidenimosi tema ypač populiari senų kultūrų šalyse. Pasak „Elektrėnų kronikos“, pasakojimai apie vaidenimąsi Lietuvoje susiję su vėlių kulto liekanomis, arba su chtoniškojo pasaulio dievo Velino, krikščionybėje virtusio velniu, veikimu.
Vaidenasi ir žuvę žmonės. Anomaliose vietose naktimis vaiduokliai išeina ir persekioja žmogų. Dažniausiai jie pasirodo išgėrusiems, laiku namo negrįžusiems, važiuojantiems ar einantiems naktį.
Tai tarsi doros sergėtojai, gąsdinantys, klaidinantys naktimis vaikščiojančius, dažniausiai išgėrusius. Jie veda skandinti, į pelkynus, klaidina.
Iš :
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/visu-sventuju-nakti-kartais-mirusiuju-dvasios-salia-sukinejasi-tol-kol-is-tos-gimines-mirsta-kas-nors-kitas.d?id=63164256#ixzz2jJtQyyJB
2013 m. spalio 31 d., ketvirtadienis
Šiurpūs muziejai. Brrr...
Traukiantis šiurpumas
Atminties manija ir karštine vadinamas poreikis plėsti paveldo industrija siejamas jau su 19 a. Vokiečių kultūros tyrinėtojas pastebi, kad pats muziejus šiandien suvokiamas kaip pasiūlymas visuomenei pasinaudoti išnykusio gyvenimo būdo galimybėmis. Vienas iš šiuolaikinio ekspozicijų bruožų – sutalpinti į muziejinę atmintį ne tik kultūros pasiekimus, bet ir žaizdas – karų, represijų, katastrofų palikimus. Tiesa, vis dar ginčijimąsi, ar tai tik pastarojo amžiaus mada, nes žmonijos susidomėjimas šiurpą keliančiais reliktais ir keliavimas į tokias skausmu ir kančiomis paženklintas vietas aprašomas dar naujųjų Europos amžių istorijoje.
Štai šiandien daugiausia tokio pobūdžio paveldo siejama su holokaustu, nors nestinga ir pavienių katastrofų liekanas eksponuojančių muziejų.
Lėktuvo pamėklė Italijoje
Šešerius metus Italijoje veikiantis Ustikai atminti skirtas muziejus Bolonijoje lankytojus kviečia susipažinti su lėktuvo katastrofos liekanomis. 1980 m. komercinis Douglas DC-9 modelio lėktuvas iš Bolonijos į Palermą skraidino 77 keleivius, po katastrofos neišgyveno nei vienas, kartu su įgula žuvo 81 žmogus. Vėliau žiniasklaidos dėl netoli lėktuvo kritimo vietos buvusios salos pavadintas Ustikos žudynėmis, incidentas sulaukė daug kontraversiškų sprogimo versijų. Beveik visas lėktuvo fiuselažas po nelaimės buvo rekonstruotas ir eksponuojamas muziejuje.
Prancūzų menininkas Christianas Boltanski muziejui sukūrė specialią instaliaciją, sudarytą iš 81 pulsuojančios lempos, pakabintos virš lėktuvo nuolaužų, 81 juodo veidrodžio ir 81 garsiakalbio, įrengto už veidrodžio. Iš garsiakalbių sklindantys balsai išsako tokius įsivaizduojamus pašnekesius tarp žuvusių keleivių kaip: „Atvykęs eisiu prie jūros“. Lankytojai gali susipažinti ir su katastrofos vietoje rastais asmeniniais skridusiųjų daiktais. Turas su gidu ir filmo peržiūra susidomėjusiems gali kainuoti 110-80 eurų.
Interaktyvūs amžininkų pasakojimai
Belgijoje, Ipre įkurtas muziejus „Flandrijos laukai“ supažindina su išgyvenusiųjų Pirmąjį pasaulinį karą istorija. Keturiolika skirtingų sektorių po rekonstrukscijos lankytojams prieinami nuo praėjusių metų. Istoriniame ir karą beveik sugriautame ir vėliau rekonstruotame pastate įrengtas muziejus istoriją pristato jos neidealizuodamas, veikiau – pasitelkus naujausias technologijas, parodydamas karo siaubą. Karą regėjusių žmonių istorijas pasakoja likę asmeniniai daiktai, interaktyvios instaliacijos. Lankytojai gali išvysti nuotraukų ekspozicijas, pasivaikščioti istorinėse vietose, siūlomi ir edukaciniai užsiėmimai. 2000 m. muziejus buvo apdovanotas Europos komisijos muziejų premija. Susipažinimas su muziejumi kainuoja nuo 1 iki 8 eurų asmeniui.
Koncentracijos stovyklų trauka
Skaičiuojama, kad kasmet Aušvičas ir Dahau sutraukia virš milijono turistų. Buvusios nacių koncentracijos stovyklos teritorijoje įrengtas Aušvico-Birkenau muziejus viena dažniausiai turistų lankomų vietų Lenkijoje. Makabrišku tapusiu užrašu „Darbas išlaisvina žmogų“ paženklintai vietai atvykusieji paprastai paskiria ištisą dieną apžiūrėdami įkalintųjų barakus ir sargybos bokštelius. Ekspozicijose pateikiami buvusių kalinių asmeniniai daiktai, buitiniai rakandai, dryžuoti kalinių rūbai, iš kurių 2,1 tūkst. vis dar su belaisvių vardų kortelėmis, ir kalėjusiųjų sukurti meno kūriniai. Muziejaus kolekcijoje saugomi ir SS būrio, kankinusio įkalintuosius, daiktai, bei pačios mušimo lazdos, botagai, krematoriumų krosnių fragmentai. Daugiau nei 1,1 mln. kalėjusių žmonių gyvenimą perteikiantys vaizdai sukrečia dar ir šiandien, todėl nėra rekomenduojama lankytis vaikams iki 14 metų. Muziejaus lankymas grupėmis su gidu kainuoja apie 38 zlotus – 9 eurus.
Iš :
http://myep.delfi.lt/news/siurpus-muziejai-kuriuose-iamzintas-skausmas.d?id=63185770#ixzz2jJszGT9n
Atminties manija ir karštine vadinamas poreikis plėsti paveldo industrija siejamas jau su 19 a. Vokiečių kultūros tyrinėtojas pastebi, kad pats muziejus šiandien suvokiamas kaip pasiūlymas visuomenei pasinaudoti išnykusio gyvenimo būdo galimybėmis. Vienas iš šiuolaikinio ekspozicijų bruožų – sutalpinti į muziejinę atmintį ne tik kultūros pasiekimus, bet ir žaizdas – karų, represijų, katastrofų palikimus. Tiesa, vis dar ginčijimąsi, ar tai tik pastarojo amžiaus mada, nes žmonijos susidomėjimas šiurpą keliančiais reliktais ir keliavimas į tokias skausmu ir kančiomis paženklintas vietas aprašomas dar naujųjų Europos amžių istorijoje.
Štai šiandien daugiausia tokio pobūdžio paveldo siejama su holokaustu, nors nestinga ir pavienių katastrofų liekanas eksponuojančių muziejų.
Lėktuvo pamėklė Italijoje
Šešerius metus Italijoje veikiantis Ustikai atminti skirtas muziejus Bolonijoje lankytojus kviečia susipažinti su lėktuvo katastrofos liekanomis. 1980 m. komercinis Douglas DC-9 modelio lėktuvas iš Bolonijos į Palermą skraidino 77 keleivius, po katastrofos neišgyveno nei vienas, kartu su įgula žuvo 81 žmogus. Vėliau žiniasklaidos dėl netoli lėktuvo kritimo vietos buvusios salos pavadintas Ustikos žudynėmis, incidentas sulaukė daug kontraversiškų sprogimo versijų. Beveik visas lėktuvo fiuselažas po nelaimės buvo rekonstruotas ir eksponuojamas muziejuje.
Prancūzų menininkas Christianas Boltanski muziejui sukūrė specialią instaliaciją, sudarytą iš 81 pulsuojančios lempos, pakabintos virš lėktuvo nuolaužų, 81 juodo veidrodžio ir 81 garsiakalbio, įrengto už veidrodžio. Iš garsiakalbių sklindantys balsai išsako tokius įsivaizduojamus pašnekesius tarp žuvusių keleivių kaip: „Atvykęs eisiu prie jūros“. Lankytojai gali susipažinti ir su katastrofos vietoje rastais asmeniniais skridusiųjų daiktais. Turas su gidu ir filmo peržiūra susidomėjusiems gali kainuoti 110-80 eurų.
Interaktyvūs amžininkų pasakojimai
Belgijoje, Ipre įkurtas muziejus „Flandrijos laukai“ supažindina su išgyvenusiųjų Pirmąjį pasaulinį karą istorija. Keturiolika skirtingų sektorių po rekonstrukscijos lankytojams prieinami nuo praėjusių metų. Istoriniame ir karą beveik sugriautame ir vėliau rekonstruotame pastate įrengtas muziejus istoriją pristato jos neidealizuodamas, veikiau – pasitelkus naujausias technologijas, parodydamas karo siaubą. Karą regėjusių žmonių istorijas pasakoja likę asmeniniai daiktai, interaktyvios instaliacijos. Lankytojai gali išvysti nuotraukų ekspozicijas, pasivaikščioti istorinėse vietose, siūlomi ir edukaciniai užsiėmimai. 2000 m. muziejus buvo apdovanotas Europos komisijos muziejų premija. Susipažinimas su muziejumi kainuoja nuo 1 iki 8 eurų asmeniui.
Koncentracijos stovyklų trauka
Skaičiuojama, kad kasmet Aušvičas ir Dahau sutraukia virš milijono turistų. Buvusios nacių koncentracijos stovyklos teritorijoje įrengtas Aušvico-Birkenau muziejus viena dažniausiai turistų lankomų vietų Lenkijoje. Makabrišku tapusiu užrašu „Darbas išlaisvina žmogų“ paženklintai vietai atvykusieji paprastai paskiria ištisą dieną apžiūrėdami įkalintųjų barakus ir sargybos bokštelius. Ekspozicijose pateikiami buvusių kalinių asmeniniai daiktai, buitiniai rakandai, dryžuoti kalinių rūbai, iš kurių 2,1 tūkst. vis dar su belaisvių vardų kortelėmis, ir kalėjusiųjų sukurti meno kūriniai. Muziejaus kolekcijoje saugomi ir SS būrio, kankinusio įkalintuosius, daiktai, bei pačios mušimo lazdos, botagai, krematoriumų krosnių fragmentai. Daugiau nei 1,1 mln. kalėjusių žmonių gyvenimą perteikiantys vaizdai sukrečia dar ir šiandien, todėl nėra rekomenduojama lankytis vaikams iki 14 metų. Muziejaus lankymas grupėmis su gidu kainuoja apie 38 zlotus – 9 eurus.
Iš :
http://myep.delfi.lt/news/siurpus-muziejai-kuriuose-iamzintas-skausmas.d?id=63185770#ixzz2jJszGT9n
Helovynas
Sveiki :) BLOG`ą apleidau :( Neturėjau jam laiko, juk suprantate mane - namų darbai, būreliai.... O šiandien noriu Jus pasveikinti su amerikiečių švente - Helovynu :)
Faktai apie Helovyną :
Kadangi Helovynas bujoja Amerikoje, keletas faktų apie ją.1. Kiekvienais metais persirengėlių pabaisomis vis daugėja. Šiuo metu jų skaičius yra apie 40 mln. (Ką gali komercija…)
2. Potencialių stotelių, kuriose būtų galima gauti saldainių yra 106 mln. Nemažai? (O ką, žiema juk artėja, atsargas reikia kaupti…)
3. Kiekvienais metais suvartojama apie 990 mln svarų „moliūgienos“. Į šį skaičių taip pat įeina ir moliūgų pjaustymas, ir moliūgų pyragų kepimas.
4. Amerikoje yra 2581 nuomos puntas, kuriuose galima išsinuomoti Helovyno kostiumus.
5. Saldumynus Amerikai „tiekia“ 1800 gamintojų, kurių pagamintų saldumynų vertė siekia 19 mlrd JAV dolerių. (Neblogas verslas, ką?)
Iki :)
Helovynas yra viena seniausių švenčių pasaulyje, imigrantų iš Europos dėka ji buvo atgabenta į Ameriką dar prieš 2000 metų.
Helovynas kilo iš pagonių, kurie šią naktį garbindavo mirusiuosius.
Tradicija šią naktį persirengti kilo iš senovės Keltų, kurie tikėjosi, kad naktį atklydę vaiduokliai neatpažins gyvųjų.
Oranžinė ir juoda yra laikomos Helovyno spalvomis, nes oranžinė simbolizuoja rudens derlių, o juoda – tamsą ir mirtį.
Per kiekvieną Helovyną Amerikoje poarduodama saldainių už maždaug du milijardus dolerių.
Helovynas yra antra populiariausia komercinė šventė pasaulyje.
Kasmet Halovyno kostiumams Amerikoje išleidžiama apie 1,5 milijardo dolerių, o namų dekoracijoms dar 2,5 milijardų.
1962 m. buvo įkurta Grafo Drakulos draugija.
Iki pat šiandien yra įvairių klubų ir draugijų, kurių nariai mano esą tikri vampyrai.
Vienas žymiausių pasaulio magų Harry Houdini mirė būtent Halovyno naktį 1926 m.
Halovyno baimė vadinama Samhainofobija.
Helovynas kilo iš pagonių, kurie šią naktį garbindavo mirusiuosius.
Tradicija šią naktį persirengti kilo iš senovės Keltų, kurie tikėjosi, kad naktį atklydę vaiduokliai neatpažins gyvųjų.
Oranžinė ir juoda yra laikomos Helovyno spalvomis, nes oranžinė simbolizuoja rudens derlių, o juoda – tamsą ir mirtį.
Per kiekvieną Helovyną Amerikoje poarduodama saldainių už maždaug du milijardus dolerių.
Helovynas yra antra populiariausia komercinė šventė pasaulyje.
Kasmet Halovyno kostiumams Amerikoje išleidžiama apie 1,5 milijardo dolerių, o namų dekoracijoms dar 2,5 milijardų.
1962 m. buvo įkurta Grafo Drakulos draugija.
Iki pat šiandien yra įvairių klubų ir draugijų, kurių nariai mano esą tikri vampyrai.
Vienas žymiausių pasaulio magų Harry Houdini mirė būtent Halovyno naktį 1926 m.
Halovyno baimė vadinama Samhainofobija.
Kadangi Helovynas bujoja Amerikoje, keletas faktų apie ją.1. Kiekvienais metais persirengėlių pabaisomis vis daugėja. Šiuo metu jų skaičius yra apie 40 mln. (Ką gali komercija…)
2. Potencialių stotelių, kuriose būtų galima gauti saldainių yra 106 mln. Nemažai? (O ką, žiema juk artėja, atsargas reikia kaupti…)
3. Kiekvienais metais suvartojama apie 990 mln svarų „moliūgienos“. Į šį skaičių taip pat įeina ir moliūgų pjaustymas, ir moliūgų pyragų kepimas.
4. Amerikoje yra 2581 nuomos puntas, kuriuose galima išsinuomoti Helovyno kostiumus.
5. Saldumynus Amerikai „tiekia“ 1800 gamintojų, kurių pagamintų saldumynų vertė siekia 19 mlrd JAV dolerių. (Neblogas verslas, ką?)
Iki :)
Kalėdos jau ne už kalnų
Jeigu ieškote nebrangių kalėdinių dekoracijų arba kūrybiškesnių būdų papuošti eglutę, tai galite nebeieškoti - geriau nei šis puikus druskos tešlos receptas tikrai nerasite...
Papuošimai iš druskos tešlos yra ne tik labai lengvai pagaminami, o procesas - smagus, tačiau tinkamai dekoruoti jie atrodys pribloškiančiai. Įvaldžiusios viso proceso pagrindus, gebėsite imtis sudėtingesnių, tokių kaip raižiniai ar raityti pagražinimai, dekoracijų gaminimo.
Jums reikės:
2 stiklinių paprastų miltų
1 stiklinės smulkios druskos
1 stiklinės vandens
Aš kiekius skirsčiau stiklinėmis, tačiau nesijaudinkite, jei esate pratę prie gramų - svarbiausia proporcijos.
Susiraskite indą, kuriame maišysite tešlą (aš pasirinkau didelį kavos puodelį, kuris puikiai tiko ir jame tilpo užtektinai tešlos) ir jame sumaišykite visus ingredientus.
Nors yra daugybė kitų druskos tešlos gaminimo receptų, man jis atrodo paprasčiausias ir greičiausias. Tačiau jei norite tekstūros, galite pridėti šių ingredientų: Su 1 arbatiniu šaukšteliu aliejaus yra kur kas lengviau išmaišyti tešlą. Tapetų klijai mišiniui prideda elastingumo, o citrinų sultys sutvirtina produktą.
Nepanaudotą tešlą galite įdėti į šaldytuvą hermetiškame indelyje arba uždenkite plėvele. Tešla laikosi apie savaitę.
Venkite tapetų klijų, jei dekoracijas gaminate vaikams - jie mėgsta visko paragauti. Tačiau likę ingredientai nėra skanūs, todėl labai tikėtina, kad jie dar kartą ryšis paragauti.
Pirmas žingsnis - sumaišykite ingredientus.
Visus ingredientus sudėkite į dubenį ir maišykite, palaipsniui pildami vandenį, iki lygios masės.
Tešlą išimkite iš dubens, padėkite ją ant plokščio paviršiaus ir minkykite 10 minučių (tešla tampa vientisesnė).
Palikite tešlą maždaug dvidešimčiai minučių prieš pradedant iš jos gaminti.
Antras žingsnis - palikite tešlą ir pasiruoškite kepimo skardas.
Kol tešla stingsta, į dvi kepimo skardas įtieskite pergamentinio popieriaus.
Padėkite tešlą ant miltuoto paviršiaus ir ją iškočiokite iki maždaug 0,5 - 1 cm storio.
Trečias žingsnis - išpjaukite figūras.
Išpjaukite figūras naudodamiesi sausainių formelėmis.
Padarykite figūrėlėje skylutę įverti kaspiną, kol tešla tebėra elastinga. Atsargiai, nepadarykite per mažos skylutės, į kurią netilps kaspinas. Aš pasitelkiu seną valgymo lazdelę - taip pavyksta tinkamo dydžio skylutės.
Ketvirtas žingsnis - sudėkite į skardas.
Perkelkite figūras ant kepimo skardų.
Puoškite - šio etapo metu galite dekoruoti figūras jei norite sukurti reljefo efektą. Aš naudojausi ta pačia valgymo lazdele sukurti norimiems raštams. Taip pat į kai kurias figūrėles įspaudžiau veidrodžių šukelių ir stiklinių karoliukų. (Stikliukai ar veidrodžio šukelės gali būti kartu kepami, nes džiovinimo temperatūra yra labai žema.)
Penktas žingsnis - džiovinimas
Tešlą džiovinkite vėsioje orkaitėje.
Arba galite palikti džiūti kambario temperatūroje. Nors toks būdas yra kur kas draugiškesnis aplinkai, džiovinimo kambario temperatūroje trūkumas tas, kad iki visiško išdžiūvimo gali praeiti dvi paros, kai tuo tarpu džiovindamos orkaitėje užtruksite viso labo 4 valandas. Džiovinimas orkaitėje, kuri ne šiltesnė nei maždaug 90 laipsnių.
Atsispirkite pagundai padidinti karštį, norėdamos sutaupyti laiko. Tikrai nepadės. Nuo karščio ant tešlos iškils burbulai ir jie sutrūkinės!
Beje, džiūvimo laikas priklausys nuo dekoracijų dydžio ir storio. Vidutinis džiovinimo kambario temperatūroje laikas yra 30-48 valandos, kai tuo tarpu džiovinimas orkaitėje sutrumpėja iki 3-4 valandų. Šie skaičiai - tik orientyras. Praėjus maždaug pusei laiko, aš apverčiu figūrėles, kad abi pusės gerai išdžiūtų.
Kai papuošimai išdžius, išjunkite orkaitę ir palikite juos iš lėto atvėsti orkaitėje.
Aldėja :P
Papuošimai iš druskos tešlos yra ne tik labai lengvai pagaminami, o procesas - smagus, tačiau tinkamai dekoruoti jie atrodys pribloškiančiai. Įvaldžiusios viso proceso pagrindus, gebėsite imtis sudėtingesnių, tokių kaip raižiniai ar raityti pagražinimai, dekoracijų gaminimo.
Jums reikės:
2 stiklinių paprastų miltų
1 stiklinės smulkios druskos
1 stiklinės vandens
Aš kiekius skirsčiau stiklinėmis, tačiau nesijaudinkite, jei esate pratę prie gramų - svarbiausia proporcijos.
Susiraskite indą, kuriame maišysite tešlą (aš pasirinkau didelį kavos puodelį, kuris puikiai tiko ir jame tilpo užtektinai tešlos) ir jame sumaišykite visus ingredientus.
Nors yra daugybė kitų druskos tešlos gaminimo receptų, man jis atrodo paprasčiausias ir greičiausias. Tačiau jei norite tekstūros, galite pridėti šių ingredientų: Su 1 arbatiniu šaukšteliu aliejaus yra kur kas lengviau išmaišyti tešlą. Tapetų klijai mišiniui prideda elastingumo, o citrinų sultys sutvirtina produktą.
Nepanaudotą tešlą galite įdėti į šaldytuvą hermetiškame indelyje arba uždenkite plėvele. Tešla laikosi apie savaitę.
Venkite tapetų klijų, jei dekoracijas gaminate vaikams - jie mėgsta visko paragauti. Tačiau likę ingredientai nėra skanūs, todėl labai tikėtina, kad jie dar kartą ryšis paragauti.
Pirmas žingsnis - sumaišykite ingredientus.
Visus ingredientus sudėkite į dubenį ir maišykite, palaipsniui pildami vandenį, iki lygios masės.
Tešlą išimkite iš dubens, padėkite ją ant plokščio paviršiaus ir minkykite 10 minučių (tešla tampa vientisesnė).
Palikite tešlą maždaug dvidešimčiai minučių prieš pradedant iš jos gaminti.
Antras žingsnis - palikite tešlą ir pasiruoškite kepimo skardas.
Kol tešla stingsta, į dvi kepimo skardas įtieskite pergamentinio popieriaus.
Padėkite tešlą ant miltuoto paviršiaus ir ją iškočiokite iki maždaug 0,5 - 1 cm storio.
Trečias žingsnis - išpjaukite figūras.
Išpjaukite figūras naudodamiesi sausainių formelėmis.
Padarykite figūrėlėje skylutę įverti kaspiną, kol tešla tebėra elastinga. Atsargiai, nepadarykite per mažos skylutės, į kurią netilps kaspinas. Aš pasitelkiu seną valgymo lazdelę - taip pavyksta tinkamo dydžio skylutės.
Ketvirtas žingsnis - sudėkite į skardas.
Perkelkite figūras ant kepimo skardų.
Puoškite - šio etapo metu galite dekoruoti figūras jei norite sukurti reljefo efektą. Aš naudojausi ta pačia valgymo lazdele sukurti norimiems raštams. Taip pat į kai kurias figūrėles įspaudžiau veidrodžių šukelių ir stiklinių karoliukų. (Stikliukai ar veidrodžio šukelės gali būti kartu kepami, nes džiovinimo temperatūra yra labai žema.)
Penktas žingsnis - džiovinimas
Tešlą džiovinkite vėsioje orkaitėje.
Arba galite palikti džiūti kambario temperatūroje. Nors toks būdas yra kur kas draugiškesnis aplinkai, džiovinimo kambario temperatūroje trūkumas tas, kad iki visiško išdžiūvimo gali praeiti dvi paros, kai tuo tarpu džiovindamos orkaitėje užtruksite viso labo 4 valandas. Džiovinimas orkaitėje, kuri ne šiltesnė nei maždaug 90 laipsnių.
Atsispirkite pagundai padidinti karštį, norėdamos sutaupyti laiko. Tikrai nepadės. Nuo karščio ant tešlos iškils burbulai ir jie sutrūkinės!
Beje, džiūvimo laikas priklausys nuo dekoracijų dydžio ir storio. Vidutinis džiovinimo kambario temperatūroje laikas yra 30-48 valandos, kai tuo tarpu džiovinimas orkaitėje sutrumpėja iki 3-4 valandų. Šie skaičiai - tik orientyras. Praėjus maždaug pusei laiko, aš apverčiu figūrėles, kad abi pusės gerai išdžiūtų.
Kai papuošimai išdžius, išjunkite orkaitę ir palikite juos iš lėto atvėsti orkaitėje.
Aldėja :P
2013 m. spalio 21 d., pirmadienis
Konkursas :)
Vėl aš pas jus su konkursėliu :) Jei nori laimėti...
A) ...Nagų lakų kolekciją
B) ...Papuošalų kolekciją
C) ...Knygą
turi :
1. Komentaruose parašyti kodėl Tau patinka/nepatinka mano blog`as;
2. Paspausti "Patinka" mano fanų puslapyje (jis skiltyje "Kontaktai");
3. Pasirinkti prizą ir komentaruose palikti raidelę :);
4. Komentuoti mano blog`us.
P.s. Viską tikrinu :P
Sekmės :}
A) ...Nagų lakų kolekciją
B) ...Papuošalų kolekciją
C) ...Knygą
turi :
1. Komentaruose parašyti kodėl Tau patinka/nepatinka mano blog`as;
2. Paspausti "Patinka" mano fanų puslapyje (jis skiltyje "Kontaktai");
3. Pasirinkti prizą ir komentaruose palikti raidelę :);
4. Komentuoti mano blog`us.
P.s. Viską tikrinu :P
Sekmės :}
2013 m. spalio 16 d., trečiadienis
Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių
Dar viena pasakaitė <;
Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių
Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė.
Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako:
- Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada sutiksiu už tavęs tekėti.
Nelaimė – tėvas buvo įsimylėjęs tą raganą. Bet jam ir vaikų gaila – nebežino, ką daryti. Apie viską papasakojo savo tarnui. Šis buvo sumanus, todėl bematant rado sprendimą:
- Dvare yra dvylika šunų. Sudegink juos, pelenus nusiųsk savo išrinktajai. Bene ji supras, kieno tai pelenai? O po vestuvių, kai ras namuose sūnus, bene ką jiems darys?
Ponas taip ir padarė. Iki vestuvių vaikus paslėpė, sužadėtinei nusiuntė sudegintų šunų pelenus. Ragana apuostė pelenus, bet nieko neįtarė ir sutiko tekėti.
Po vestuvių ragana su ponu parvažiavo į dvarą ir iškart ėmė visur uostinėti. Kažką užuodusi, sako:
- Kas čia smirdi? Visi, kurių čia neturėtų būti, juodvarniais teišlekia!
Šeimininko sūnūs tuo metu buvo namo rūsyje. Vos tik ragana taip pasakė, vienas po kito jie virto juodvarniais ir išlėkė pro atvirą rūsio langelį.
Tėvui liko tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolių likimą – ponas buvo uždraudęs dvariškiams apie tai kalbėti. Vieną kartą, kai mergaitei jau buvo dvylika metų, ji netyčia išgirdo du dvariškius besikalbant:
- Tai ponas su mirusia žmona tik vieną dukrelę turėjo?
- Kur tau! Buvo dar dvylika sūnų, bet ponas vedė raganą, kuri vaikus juodvarniais pavertė.
Tada mergaitė sumanė eiti savo brolių ieškoti. Pasiuvo dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių ir dvylika užvalkčių pagalvėms. Viską susidėjo į ryšulėlį, dar pasiėmė šiek tiek maisto ir išėjo.
Ėjo našlaitė per laukus, per miškus. Visų sutiktų klausinėjo, kur galėtų būti jos broliai. Niekas nežinojo. Kartą didelėje girioje mergaitė rado atsiskyrėlio namelį. Atsiskyrėlis irgi nežinojo apie brolius, juodvarniais lakstančius, bet pasakė:
- Aš valdau visus debesis. Pernakvok pas mane, rytoj sukviesiu visus debesis, gal jie bus matę tavo brolius.
Kitą rytą atsiskyrėlis ir mergaitė išėjo į lauką. Visi debesys buvo sugulę aplink trobelę, todėl buvo tamsu – nors pirštu į akį durk! Senasis atsiskyrėlis paklausė apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, bet nė vienas debesis jų nebuvo matęs. Tada senukas mergaitei patarė:
- Eik per tą girią – vakarop rasi mano brolio namelį. Brolis valdo visus vėjus, gal vėjai bus tavo brolius matę.
Mergaitė išėjo. Vakarop rado vėjų valdovo namelį, bet kitą rytą sušaukti vėjai nieko apie juodvarniais virtusius brolius pasakyti negalėjo. Teko mergaitei dar dieną sugaišti ir eiti pas trečią brolį atsiskyrėlį, kuris valdė visus paukščius.
Kai paukščiai susirinko, aplink namelį nė kojai pastatyt laisvos vietos neliko. Atsiskyrėlis klausinėjo ir didelius paukščius, ir mažus paukštelius – niekas dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, nebuvo matęs. Jau norėjo visi išsiskirstyti, bet štai atlėkė šlubas erelis.
- Kodėl laiku neatlėkei? – paklausė paukščių valdovas.
- Šaulys man koją peršovė, negalėjau laiku atskristi, – atsakė erelis.
- Gal matei dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? – paklausė atsiskyrėlis.
- Mačiau juos: dieną juodvarniais lekioja, o naktį jie žmonės, ant vieno kalno gyvena.
Tada senukas davė mergaitei dvylika smaigelių ir liepė, lipant į kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
- Tik nepamesk nė vieno smaigelio, nes nebegalėsi į kalną įkopti, – pasakė išminčius.
Erelis gavo užduotį nunešti mergaitę prie kalno. Kai atskrido, mergaitė pamatė, kad kalnas aukštas aukščiausias, jo viršukalnė – virš debesų. Pradėjo mergaitė smaigelius smaigstydama į kalną lipti. Lipo lipo, jau visai netoli ir viršukalnė buvo, bet staiga vienas smaigelis iškrito ir žemyn nusirito. Mergaitė, bežiūrėdama į smaigelį, ir pati pradėjo žemyn ristis. Gerai, kad bėdą pamatė pakalnėje tupintis erelis. Jis tuoj pakilo, čiupo sveikąja koja už mergaitės ryšulėlio ir užnešė našlaitę su visu ryšulėliu ant kalno. Paleido mergaitę prie urvo ir sako:
- Į šį urvą vakare sulenda tavo broliai. Įėjusi rasi dvylika lovų. Paklok ant jų paklodes, užvalkstyk pagalves, išdėliok marškinius ir kelnes. Prie kiekvienos lovos rasi po stalelį, o ant kiekvieno stalelio – po duonos kepalėlį. Nuo kiekvieno kepalėlio gali atsiriekti po riekelę ir suvalgyti. Prie durų rasi jauniausio brolio lovelę, po ja palindusi gali pernakvoti.
Tai pasakęs, erelis nuskrido, o mergaitė viską padarė taip, kaip erelis buvo sakęs. Pavalgiusi palindo po jauniausio brolio lovele ir atsigulė. Vakare parskrido juodvarniai, pavirto žmonėmis ir suėjo į vidų. Broliai apsidžiaugė radę paklotas lovas ir gražius drabužius. Apsirengę pamatė, kad duonos atsiriekta. Tai jiems nepatiko, bet ką padarysi?
Pernakvoję broliai vėl virto paukščiais ir išlėkė. Jų sesutė sutvarkė kambarį, paklojo lovas. Vakarop suvalgė po riekelę duonos nuo kiekvieno kepaliuko ir atsigulė po lovele.
Vakare vėl broliai suėjo į kambarį, pamatė, kad kažkieno būta ir duonos valgyta. Vyriausias brolis sako:
- Matote, kažkas čia lankosi. Šiandien dar nieko nedarysiu, bet jei trečią kartą kas nors duonos atsirieks, tai visą urvą išversiu, bet ateivį surasiu.
Mergaitė išsigando, guli – užmigti negali. Kai visi broliai sumigo, mergaitė ėmė jauniausiąjį brolį budinti. Tas klausia:
- Kas čia mane už kojos tampo?
- Tai aš, jūsų seselė. Džiaugiuosi, kad jus suradau, bet dabar bijau vyriausio brolio, girdžiu, kad jis pyksta. Ką man daryti?
- Miegok, – sako jaunėlis, – rytoj pamatysime.
Kai visi broliai atsikėlė, jauniausias klausia vyriausiojo:
- Vakar, brolau, žadėjai urvą versti, ateivio ieškoti. O ką darytum, jei kokį giminaitį rastum?
Vyriausias brolis sako:
- Matau, kad tu žinai, kas čia yra. Pasakyk!
- Išlįsk, sesute, pasirodyk. Kas bus, tas bus, – sako jauniausias brolis, pakėlęs savo lovos paklodę.
Pamatęs sesutę, vyriausias brolis ne apsidžiaugė, o nusiminė:
- Jei tu būtum iškentusi namuose dar vienerius metus, būtum mūsų sulaukusi, o dabar visi turėsime dar dvylika metų vargti. Jei iškentėsi tiek laiko nė žodžio nepratarusi, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė sesutei sėsti jam ant nugaros. Visi broliai vėl pavirto juodvarniais ir nunešė sesutę į didelį mišką, pasodino aukštos eglės viršūnėje, atsisveikino ir paliko. Vargšė mergaitė daug dienų praleido eglės viršūnėje, net drabužėliai jos suplyšo. Gerai dar, kad lietutis ją pagirdydavo, o eglės drevėje rado kažkokio paukščio paslėptų riešutų.
Vieną dieną po tą mišką medžiojo karalaitis. Jis iškart pamatė, kad medžiokliniai šunys apstojo aukštą eglę ir pradėjo loti. Karalaitis su kitais medžiotojais prijojo arčiau ir mato – medyje yra mergaitė. Pradėjo ją kalbinti, ragino iš medžio išlipti. Mergaitė tyli, iš medžio nelipa. Tada karalaitis įsakė vienam tarnui:
- Įlipk į medį ir iškelk mergaitę!
Tarnas įlipo, bet mergaitė jam gestais parodė, kad yra be drabužių ir nepasidavė iškeliama. Tarnas nulipo žemyn ir paaiškino karalaičiui, kodėl mergaitė nelipa iš medžio. Karalaitis įsakė tuoj pat surasti gražius drabužius ir duoti mergaitei. Kai našlaitė apsirengė ir išlipo iš medžio, visi pamatė, kokia ji gražuolė. Karalaitis įsimylėjo rastinukę ir kitų merginų nė matyti nenorėjo. Jo tėvai iš pradžių nenorėjo, kad sūnus vestų nebylę, bet našlaitė buvo tokia graži ir gera, kad pagaliau tėvai nusileido. Dvylikos brolių sesutė tapo karalaičio žmona.
Po kelerių metų jaunoji šeima susilaukė sūnaus. Tuo metu karalaitis buvo išvykęs, o jaunąją karalienę pakvietė slaugyti jos pamotę raganą. Kaip tyčia. Ta ragana gimusį sūnelį išmetė, surado šuniuką ir visiems rodo:
- Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Karalaičio tėvai išsigando, parašė sūnui laišką, kad greičiau grįžtų namo ir žmona atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į liūdną, bet gražią ir gerą savo žmoną ir nutarė nieko nedaryti. Jaunoji karalienė negali žodžio pratarti. Kaip teisybę pasakyti?
Po metų gimė dar vienas sūnus. Karalaičio vėl nebuvo namuose, o ragana vaikutį vėl išmetė ir visiems rodo kačiuką:
- Žiūrėkite, vėl ne žmogaus vaikas gimė!
Vėl tėvai parašė laišką sūnui, vėl grįžęs sunūs nesutiko savo žmonos skriausti. Bet kai dar po metų gimė trečias sūnus ir vėl ragana visiems parodė šuniuką, karalaitis nebežinojo, ką daryti. Nusiminęs jis pasakė:
- Darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino jaunąją karalienę raganavimu ir liepė sudeginti ant laužo. Tokie laikai buvo…
Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda karalienę sudeginti. Bet užėjo toks lietus, kad visai ugnį užgesino, visą laužą užliejo. Teko budeliams ieškoti sausų malkų ir iš naujo laužą krauti. O jau visai dvyliktieji metai baigiasi, tik vienos valandos trūksta, tuoj atskris karalienės broliai. Vos tik ėmė kurti laužą iš naujo, pasigirdo sparnų šlamesys, ir visi pamatė atlekiant dvylika juodvarnių.
Nusileido pirmasis juodvarnis, virto žmogumi ir atsivedė už rankos trejų metų vaikelį – išmestąjį karalių sūnelį. Nusileido kitas juodvarnis, virto žmogumi ir ant rankų atsinešė antrąjį sūnelį. Trečiasis atsinešė vos gimusį trečiąjį sūnelį. Broliai apstojo laužą ir sušuko:
- Ką jūs čia darote?! Kodėl mūsų nekaltą sesutę norite sudeginti? Greičiau meskite į ugnį pamotę raganą!
Dabar jau ir jaunoji karalienė galėjo kalbėti. Visi žmonės išgirdo apie pamotės piktadarybes, suprato, kaip sesutė savo brolius mylėjo ir iš meilės dvylika metų tylėjo. Tada visi griebė raganą ir įmetė į ugnį.
Iš džiaugsmo, kad mylima žmona gyva liko ir jos broliai atsirado, karalius iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, daug mačiau ir girdėjau, alų ir midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjau.
Iki :)
Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių
Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė.
Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako:
- Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada sutiksiu už tavęs tekėti.
Nelaimė – tėvas buvo įsimylėjęs tą raganą. Bet jam ir vaikų gaila – nebežino, ką daryti. Apie viską papasakojo savo tarnui. Šis buvo sumanus, todėl bematant rado sprendimą:
- Dvare yra dvylika šunų. Sudegink juos, pelenus nusiųsk savo išrinktajai. Bene ji supras, kieno tai pelenai? O po vestuvių, kai ras namuose sūnus, bene ką jiems darys?
Ponas taip ir padarė. Iki vestuvių vaikus paslėpė, sužadėtinei nusiuntė sudegintų šunų pelenus. Ragana apuostė pelenus, bet nieko neįtarė ir sutiko tekėti.
Po vestuvių ragana su ponu parvažiavo į dvarą ir iškart ėmė visur uostinėti. Kažką užuodusi, sako:
- Kas čia smirdi? Visi, kurių čia neturėtų būti, juodvarniais teišlekia!
Šeimininko sūnūs tuo metu buvo namo rūsyje. Vos tik ragana taip pasakė, vienas po kito jie virto juodvarniais ir išlėkė pro atvirą rūsio langelį.
Tėvui liko tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolių likimą – ponas buvo uždraudęs dvariškiams apie tai kalbėti. Vieną kartą, kai mergaitei jau buvo dvylika metų, ji netyčia išgirdo du dvariškius besikalbant:
- Tai ponas su mirusia žmona tik vieną dukrelę turėjo?
- Kur tau! Buvo dar dvylika sūnų, bet ponas vedė raganą, kuri vaikus juodvarniais pavertė.
Tada mergaitė sumanė eiti savo brolių ieškoti. Pasiuvo dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių ir dvylika užvalkčių pagalvėms. Viską susidėjo į ryšulėlį, dar pasiėmė šiek tiek maisto ir išėjo.
Ėjo našlaitė per laukus, per miškus. Visų sutiktų klausinėjo, kur galėtų būti jos broliai. Niekas nežinojo. Kartą didelėje girioje mergaitė rado atsiskyrėlio namelį. Atsiskyrėlis irgi nežinojo apie brolius, juodvarniais lakstančius, bet pasakė:
- Aš valdau visus debesis. Pernakvok pas mane, rytoj sukviesiu visus debesis, gal jie bus matę tavo brolius.
Kitą rytą atsiskyrėlis ir mergaitė išėjo į lauką. Visi debesys buvo sugulę aplink trobelę, todėl buvo tamsu – nors pirštu į akį durk! Senasis atsiskyrėlis paklausė apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, bet nė vienas debesis jų nebuvo matęs. Tada senukas mergaitei patarė:
- Eik per tą girią – vakarop rasi mano brolio namelį. Brolis valdo visus vėjus, gal vėjai bus tavo brolius matę.
Mergaitė išėjo. Vakarop rado vėjų valdovo namelį, bet kitą rytą sušaukti vėjai nieko apie juodvarniais virtusius brolius pasakyti negalėjo. Teko mergaitei dar dieną sugaišti ir eiti pas trečią brolį atsiskyrėlį, kuris valdė visus paukščius.
Kai paukščiai susirinko, aplink namelį nė kojai pastatyt laisvos vietos neliko. Atsiskyrėlis klausinėjo ir didelius paukščius, ir mažus paukštelius – niekas dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, nebuvo matęs. Jau norėjo visi išsiskirstyti, bet štai atlėkė šlubas erelis.
- Kodėl laiku neatlėkei? – paklausė paukščių valdovas.
- Šaulys man koją peršovė, negalėjau laiku atskristi, – atsakė erelis.
- Gal matei dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? – paklausė atsiskyrėlis.
- Mačiau juos: dieną juodvarniais lekioja, o naktį jie žmonės, ant vieno kalno gyvena.
Tada senukas davė mergaitei dvylika smaigelių ir liepė, lipant į kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
- Tik nepamesk nė vieno smaigelio, nes nebegalėsi į kalną įkopti, – pasakė išminčius.
Erelis gavo užduotį nunešti mergaitę prie kalno. Kai atskrido, mergaitė pamatė, kad kalnas aukštas aukščiausias, jo viršukalnė – virš debesų. Pradėjo mergaitė smaigelius smaigstydama į kalną lipti. Lipo lipo, jau visai netoli ir viršukalnė buvo, bet staiga vienas smaigelis iškrito ir žemyn nusirito. Mergaitė, bežiūrėdama į smaigelį, ir pati pradėjo žemyn ristis. Gerai, kad bėdą pamatė pakalnėje tupintis erelis. Jis tuoj pakilo, čiupo sveikąja koja už mergaitės ryšulėlio ir užnešė našlaitę su visu ryšulėliu ant kalno. Paleido mergaitę prie urvo ir sako:
- Į šį urvą vakare sulenda tavo broliai. Įėjusi rasi dvylika lovų. Paklok ant jų paklodes, užvalkstyk pagalves, išdėliok marškinius ir kelnes. Prie kiekvienos lovos rasi po stalelį, o ant kiekvieno stalelio – po duonos kepalėlį. Nuo kiekvieno kepalėlio gali atsiriekti po riekelę ir suvalgyti. Prie durų rasi jauniausio brolio lovelę, po ja palindusi gali pernakvoti.
Tai pasakęs, erelis nuskrido, o mergaitė viską padarė taip, kaip erelis buvo sakęs. Pavalgiusi palindo po jauniausio brolio lovele ir atsigulė. Vakare parskrido juodvarniai, pavirto žmonėmis ir suėjo į vidų. Broliai apsidžiaugė radę paklotas lovas ir gražius drabužius. Apsirengę pamatė, kad duonos atsiriekta. Tai jiems nepatiko, bet ką padarysi?
Pernakvoję broliai vėl virto paukščiais ir išlėkė. Jų sesutė sutvarkė kambarį, paklojo lovas. Vakarop suvalgė po riekelę duonos nuo kiekvieno kepaliuko ir atsigulė po lovele.
Vakare vėl broliai suėjo į kambarį, pamatė, kad kažkieno būta ir duonos valgyta. Vyriausias brolis sako:
- Matote, kažkas čia lankosi. Šiandien dar nieko nedarysiu, bet jei trečią kartą kas nors duonos atsirieks, tai visą urvą išversiu, bet ateivį surasiu.
Mergaitė išsigando, guli – užmigti negali. Kai visi broliai sumigo, mergaitė ėmė jauniausiąjį brolį budinti. Tas klausia:
- Kas čia mane už kojos tampo?
- Tai aš, jūsų seselė. Džiaugiuosi, kad jus suradau, bet dabar bijau vyriausio brolio, girdžiu, kad jis pyksta. Ką man daryti?
- Miegok, – sako jaunėlis, – rytoj pamatysime.
Kai visi broliai atsikėlė, jauniausias klausia vyriausiojo:
- Vakar, brolau, žadėjai urvą versti, ateivio ieškoti. O ką darytum, jei kokį giminaitį rastum?
Vyriausias brolis sako:
- Matau, kad tu žinai, kas čia yra. Pasakyk!
- Išlįsk, sesute, pasirodyk. Kas bus, tas bus, – sako jauniausias brolis, pakėlęs savo lovos paklodę.
Pamatęs sesutę, vyriausias brolis ne apsidžiaugė, o nusiminė:
- Jei tu būtum iškentusi namuose dar vienerius metus, būtum mūsų sulaukusi, o dabar visi turėsime dar dvylika metų vargti. Jei iškentėsi tiek laiko nė žodžio nepratarusi, tai dar pasimatysime.
Tai pasakęs, liepė sesutei sėsti jam ant nugaros. Visi broliai vėl pavirto juodvarniais ir nunešė sesutę į didelį mišką, pasodino aukštos eglės viršūnėje, atsisveikino ir paliko. Vargšė mergaitė daug dienų praleido eglės viršūnėje, net drabužėliai jos suplyšo. Gerai dar, kad lietutis ją pagirdydavo, o eglės drevėje rado kažkokio paukščio paslėptų riešutų.
Vieną dieną po tą mišką medžiojo karalaitis. Jis iškart pamatė, kad medžiokliniai šunys apstojo aukštą eglę ir pradėjo loti. Karalaitis su kitais medžiotojais prijojo arčiau ir mato – medyje yra mergaitė. Pradėjo ją kalbinti, ragino iš medžio išlipti. Mergaitė tyli, iš medžio nelipa. Tada karalaitis įsakė vienam tarnui:
- Įlipk į medį ir iškelk mergaitę!
Tarnas įlipo, bet mergaitė jam gestais parodė, kad yra be drabužių ir nepasidavė iškeliama. Tarnas nulipo žemyn ir paaiškino karalaičiui, kodėl mergaitė nelipa iš medžio. Karalaitis įsakė tuoj pat surasti gražius drabužius ir duoti mergaitei. Kai našlaitė apsirengė ir išlipo iš medžio, visi pamatė, kokia ji gražuolė. Karalaitis įsimylėjo rastinukę ir kitų merginų nė matyti nenorėjo. Jo tėvai iš pradžių nenorėjo, kad sūnus vestų nebylę, bet našlaitė buvo tokia graži ir gera, kad pagaliau tėvai nusileido. Dvylikos brolių sesutė tapo karalaičio žmona.
Po kelerių metų jaunoji šeima susilaukė sūnaus. Tuo metu karalaitis buvo išvykęs, o jaunąją karalienę pakvietė slaugyti jos pamotę raganą. Kaip tyčia. Ta ragana gimusį sūnelį išmetė, surado šuniuką ir visiems rodo:
- Žiūrėkite, koks jos vaikas!
Karalaičio tėvai išsigando, parašė sūnui laišką, kad greičiau grįžtų namo ir žmona atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į liūdną, bet gražią ir gerą savo žmoną ir nutarė nieko nedaryti. Jaunoji karalienė negali žodžio pratarti. Kaip teisybę pasakyti?
Po metų gimė dar vienas sūnus. Karalaičio vėl nebuvo namuose, o ragana vaikutį vėl išmetė ir visiems rodo kačiuką:
- Žiūrėkite, vėl ne žmogaus vaikas gimė!
Vėl tėvai parašė laišką sūnui, vėl grįžęs sunūs nesutiko savo žmonos skriausti. Bet kai dar po metų gimė trečias sūnus ir vėl ragana visiems parodė šuniuką, karalaitis nebežinojo, ką daryti. Nusiminęs jis pasakė:
- Darykite, kaip išmanote!
Teisėjai apkaltino jaunąją karalienę raganavimu ir liepė sudeginti ant laužo. Tokie laikai buvo…
Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda karalienę sudeginti. Bet užėjo toks lietus, kad visai ugnį užgesino, visą laužą užliejo. Teko budeliams ieškoti sausų malkų ir iš naujo laužą krauti. O jau visai dvyliktieji metai baigiasi, tik vienos valandos trūksta, tuoj atskris karalienės broliai. Vos tik ėmė kurti laužą iš naujo, pasigirdo sparnų šlamesys, ir visi pamatė atlekiant dvylika juodvarnių.
Nusileido pirmasis juodvarnis, virto žmogumi ir atsivedė už rankos trejų metų vaikelį – išmestąjį karalių sūnelį. Nusileido kitas juodvarnis, virto žmogumi ir ant rankų atsinešė antrąjį sūnelį. Trečiasis atsinešė vos gimusį trečiąjį sūnelį. Broliai apstojo laužą ir sušuko:
- Ką jūs čia darote?! Kodėl mūsų nekaltą sesutę norite sudeginti? Greičiau meskite į ugnį pamotę raganą!
Dabar jau ir jaunoji karalienė galėjo kalbėti. Visi žmonės išgirdo apie pamotės piktadarybes, suprato, kaip sesutė savo brolius mylėjo ir iš meilės dvylika metų tylėjo. Tada visi griebė raganą ir įmetė į ugnį.
Iš džiaugsmo, kad mylima žmona gyva liko ir jos broliai atsirado, karalius iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, daug mačiau ir girdėjau, alų ir midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjau.
Iki :)
Angelas vardu Mama
Sveiki :) Noriu Jums papasakoti nuostabią pasaką :)
Angelas vardu Mama
Danguj gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiusti i zeme, bet kaip as ten gyvensiu budamas toks mazytis ir bejegis?
- Is daugelio angelu as isrinkau viena tau. Jis lauks taves ir tavim rupinsis – atsake Dievas.
- Bet juk cia, danguje, man nieko netruksta, bet tos dainos ir šypsenos…man ju reikia, kad buciau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir sypsosis kiekviena diena. Tu jausi jo meile ir busi laimingas.
- Bet – neatlyzo mazasis – kaip as suprasiu, kai sumanim kalbes, juk as nemoku zmoniu kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbes tau pacius graziausius ir silciausiu zodzius, kokiu tu dar nesi girdejes, ir su didziule kantrybe bei rupesciu jis mokys tave kalbet.
Vaikutis pakele i Dieva akis:
- O ka as darysiu, kai noresiu pasikalbeti su tavimi?
Dievulis nusisypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldu.
- O as girdejau, kad zemeje yra blogu zmoniu, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikuti:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didziausias pavojus.
Ir staiga mazutis nusimine:
- Bet as visalaika busiu nelaimingas, nes daugiau taves nebepamatysiu…
Dievas pakele vaikuti ir tare:
- Tavo angeliukas visa laika kalbesis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galetum pas mane sugrizti. Netgi jei as visa laika busiu salia taves.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet zemeje jau girdejosi balsai ir vaikutis paskubomis svelniai paklause:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prasau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nera svarbus, tu ji tiesiog vadink mamyte :)
Aldėja <;
Angelas vardu Mama
Danguj gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiusti i zeme, bet kaip as ten gyvensiu budamas toks mazytis ir bejegis?
- Is daugelio angelu as isrinkau viena tau. Jis lauks taves ir tavim rupinsis – atsake Dievas.
- Bet juk cia, danguje, man nieko netruksta, bet tos dainos ir šypsenos…man ju reikia, kad buciau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir sypsosis kiekviena diena. Tu jausi jo meile ir busi laimingas.
- Bet – neatlyzo mazasis – kaip as suprasiu, kai sumanim kalbes, juk as nemoku zmoniu kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbes tau pacius graziausius ir silciausiu zodzius, kokiu tu dar nesi girdejes, ir su didziule kantrybe bei rupesciu jis mokys tave kalbet.
Vaikutis pakele i Dieva akis:
- O ka as darysiu, kai noresiu pasikalbeti su tavimi?
Dievulis nusisypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldu.
- O as girdejau, kad zemeje yra blogu zmoniu, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikuti:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didziausias pavojus.
Ir staiga mazutis nusimine:
- Bet as visalaika busiu nelaimingas, nes daugiau taves nebepamatysiu…
Dievas pakele vaikuti ir tare:
- Tavo angeliukas visa laika kalbesis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galetum pas mane sugrizti. Netgi jei as visa laika busiu salia taves.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet zemeje jau girdejosi balsai ir vaikutis paskubomis svelniai paklause:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prasau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nera svarbus, tu ji tiesiog vadink mamyte :)
Aldėja <;
2013 m. spalio 14 d., pirmadienis
Įdomūs faktai apie šokoladą
Nors jau prieš 2600 metų majai gėrė šokoladą, tačiau į Europą šis gardus produktas atkeliavo tik XVI a. pradžioje. Už šokoladą turėtume būti dėkingi Kolumbui, kuris iš Amerikos atgebeno į Europą šokoladą.
Kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, auga Lotynų Amerikoje, vėliau dėl didelės paklausos pradėti auginti ir Afrikoje. Lietuvoje šokolado gamyba prasidėjo tik 1888 m., kai Kaune pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė.
Pateikiu įdomius faktus apie šokoladą:
Šokoladas – puikus afrodiziakas. Mokslininkai teigia, kad tai lemia dvi jame esančios medžiagos. Pirmoji – triptofanas (jis seksualiai jaudina), antroji – feniletilaminas (išsiskiria įsimylėjusių žmonių organizme).
Į šokolado sudėtį įeinantis kakavos aliejus yra plačiai naudojamas kosmetikos srityje, kadangi jis švelnina odą, saugo ją nuo išsausėjimo. Todėl pašildytą šokoladą galima naudoti kaip efektyvią drėkinančią kaukę sausai kūno odai.
Šokoladas stimuliuoja „laimės hormono” – serotino – gamybą. Todėl atrodo, kad šokoladas kelia nuotaiką ir išvaiko niūrias mintis.
Medikai įrodė, kad puodelis karšto šokolado ramina skaudančią gerklę ir slopina norą kosėti.
Juodasis šokoladas turi daugiau kakavos ir mažiau cukraus nei kitų saldiklių, todėl juodasis šokoladas yra sveikesnis nei pieniškas ir baltasis šokoladas.
Juodasis šokoladas turi daugiau antioksidantų, kurie padeda širdies ir kraujagyslių sistemai, mažina kraujo spaudimą.
Tamsusis šokoladas plečia kraujagysles ir aktyvina kraujotaką.
Valgant tamsųjį šokoladą kiekvieną dieną, trečdaliu sumažėja rizika sirgti kraujagyslių ir širdies ligomis.
Kakavos produktuose esantys flavonoidai turi antioksidacinių, priešuždegiminių savybių, tad tai mažina diabeto riziką.
Šokolado kvapas atpalaiduoja.
Šokoladas slopina alkį – tam užtenka ir 10 g šokolado gabalėlio.
Mokslininkai nustatė, kad tie, kurie valgo daug šokolado, senatvėje rečiau kenčia dėl silpnaprotystės bei gyvena ilgiau.
Šokoladas stiprina matematinius įgūdžius: tyrimai parodė, kad matematines užduotis lengviau sprendė tie, kurie suvalgė gabalėlį šokolado. Todėl nestebina ir statistika, jog šalyse, kuriose suvartojama daug šokolado, daugiau ir Nobelio premijos laureatų.
Aldėja :)
Kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, auga Lotynų Amerikoje, vėliau dėl didelės paklausos pradėti auginti ir Afrikoje. Lietuvoje šokolado gamyba prasidėjo tik 1888 m., kai Kaune pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė.
Pateikiu įdomius faktus apie šokoladą:
Šokoladas – puikus afrodiziakas. Mokslininkai teigia, kad tai lemia dvi jame esančios medžiagos. Pirmoji – triptofanas (jis seksualiai jaudina), antroji – feniletilaminas (išsiskiria įsimylėjusių žmonių organizme).
Į šokolado sudėtį įeinantis kakavos aliejus yra plačiai naudojamas kosmetikos srityje, kadangi jis švelnina odą, saugo ją nuo išsausėjimo. Todėl pašildytą šokoladą galima naudoti kaip efektyvią drėkinančią kaukę sausai kūno odai.
Šokoladas stimuliuoja „laimės hormono” – serotino – gamybą. Todėl atrodo, kad šokoladas kelia nuotaiką ir išvaiko niūrias mintis.
Medikai įrodė, kad puodelis karšto šokolado ramina skaudančią gerklę ir slopina norą kosėti.
Juodasis šokoladas turi daugiau kakavos ir mažiau cukraus nei kitų saldiklių, todėl juodasis šokoladas yra sveikesnis nei pieniškas ir baltasis šokoladas.
Juodasis šokoladas turi daugiau antioksidantų, kurie padeda širdies ir kraujagyslių sistemai, mažina kraujo spaudimą.
Tamsusis šokoladas plečia kraujagysles ir aktyvina kraujotaką.
Valgant tamsųjį šokoladą kiekvieną dieną, trečdaliu sumažėja rizika sirgti kraujagyslių ir širdies ligomis.
Kakavos produktuose esantys flavonoidai turi antioksidacinių, priešuždegiminių savybių, tad tai mažina diabeto riziką.
Šokolado kvapas atpalaiduoja.
Šokoladas slopina alkį – tam užtenka ir 10 g šokolado gabalėlio.
Mokslininkai nustatė, kad tie, kurie valgo daug šokolado, senatvėje rečiau kenčia dėl silpnaprotystės bei gyvena ilgiau.
Šokoladas stiprina matematinius įgūdžius: tyrimai parodė, kad matematines užduotis lengviau sprendė tie, kurie suvalgė gabalėlį šokolado. Todėl nestebina ir statistika, jog šalyse, kuriose suvartojama daug šokolado, daugiau ir Nobelio premijos laureatų.
Aldėja :)
Taksai
Truputį apie taksus.......
Aldėja :)
Taksų išvaizda yra šiek tiek komiška – apie juos jau
daugiau nei šimtą metų juokaujama, kad tai šunys, kurie patduodami metrais. Bet
taksai ir patys turi gerą humoro jausmą, tad galite juokauti kiek tik norite!
Taksai
labai žingeidūs – jie nuolat viskuo domisi: įvykiais, kvapais, aplinkinių
veikla, ir turi poreikį nuolat bendrauti su žmonėmis. Todėl šio šuns tikruoju
šeimininku dažnai tampa ne tas žmogus, kuris jį prižiūri ir maitina, o tas,
kuris su juo žaidžia bei jį moko. Taksų mylėtojai teigia, kad, nors taksai yra
labai taktiški ir delikatūs, dažnai jie būna užsispyrę ir atkakliai siekia savo
tikslo. Jei kas nors nepavyksta iš pirmo karto, bandys antrą, trečią...
Dažnai
atrodo, kad taksas ir yra tikrasis namų šeimininkas – jis visuomet žino, kas ką
veikia namuose, visuomet pasirenka patogiausią ir šilčiausią vietą poilsiui.
Ypač džiaugiasi, suradęs vietą su antklode ir pagalvę...
Aldėja :)
Kolekcija :)
Sveiki :) Šiandien
man į galvą šovė mintis „reikia parašyti blog`ą apie kolekcionavimą“.
Peržvelgiau savo knygų skirtukų, tetos monetų, dėdės pašto ženklų kolekcijas ir nusprendžiau, kad tikrai
turėsiu ką parašyti.
Ką galima
kolekcionuoti ?
Kolekcionuoti
galima bet ką. Paveikslus, knygas, monetas, pašto ženklus, lipdukus,
ženkliukus, vazas ir dar daug visokių daiktų.
Kur gauti
kolekcijai reikiamų dalių ?
Kolekcijai reikiamų dalių gali įsigyti
parduotuvėje, pašte, apsikeisti su
draugais, nusipirkti aukcionuose... Kartais net vyksta kolekcionierių mugės,
kuriose kolekcionieriai keičiasi visokiais daiktais. Gali ir tu surengti tokią
mugę pvz. mokykloje. Juk būtų smagu, tiesa ?
Kur laikyti
kolekciją ?
Savo kolekciją gali
laikyti spec. dėkle (monetoms, pašto ženklams ir kt.), dėžėje nuo batų
(internete rasi puikios informacijos, kaip dekoruoti dėžutę, o jei nori,kad aš
parašyčiau straipsnį apie dėžučių dekoravimą, prašymą palik komentaruose) ir
kitose vietose.
Ką veikti su
kolekcija ?
Ką veiksi su
kolekcija priklauso nuo tavęs ir tavo kolekcijos. Jeigu ji yra lipdukų,gali
lipdukais papuošti veidrodį, savo kambario sienas ir kitką. Monetas,pašto
ženklus ir kitokius niekučius gali pasilikti ir turėsi ką parodyti savo
vaikams, anūkams. Knygų skirtukus naudok pagal pasikirtį – skaityk knygas :)
Na štai – iš galvos
ištraukiau viską kas svarbiausia apie kolekcijas. Jei turi klausimų, nori
išreikšti savo nuomonę ar turi pastebėjimų, palik juos apačioje. Gausi
ženkliuką, o aš parašysiu antrą dalį blog`o apie kolekcionavimą. Prižadu, bus
mistikos, faktų ir kitų įdomybių.
Iki kito karto :)
Aldėja :***
2013 m. spalio 5 d., šeštadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)